Garsųjį Scacchi ir Sieferto muzikinį ginčą scenoje padės išspręsti „Canto Fiorito“

Marco Scacchi vardas muzikos istorijoje asocijuojasi ne vien su jo, kaip puikaus XVII a. italų kompozitoriaus, sukurtais kūriniais, bet ir su metų metus trukusia teorinių traktatų „dvikova“, žinoma kaip „Scacchi – Sieferto kontroversija“. Scacchi dirbo kapelmeisteriu Vazų dvare Varšuvoje nuo 1628 m. iki 1649 m. 1643 m. jis parašė traktatą Cribrum musicum, kuriame kaltino vokiečių kilmės muzikantą Paulą Siefertą, taip pat dirbusį vargonininku Vazų dvare, komponavimo taisyklių neišmanymu. Cribrum musicum buvo atsakas į  konfliktą, įvykusį tarp Scacchi ir Sieferto, pastarajam išreiškus nuomonę, kad italų kompozitoriai yra tikri kontrapunkto nemokšos, tesugebantys kurti trivialias komedijas, barzellettas, arietes, bergamaskas ar pasakalijas.  Spėjama, kad Sieferto pasisakymai buvo išprovokuoti pavydo: jis kartu su Scacchi artimu draugu Kasparu Försteriu siekė gauti kapelmeisterio vietą Gdansko Švč. Mergelės Marijos bažnyčioje, tačiau vieta atiteko Försteriui, kuriam, beje, Scacchi ir dedikavo savo žymųjį traktatą. Užvirusi kova buvo tokia arši ir aistringa, kad tęsėsi iki pat 1952 m. ir, nepaisant vietomis išties įžeidaus tono,  peraugo į kur kas bendresnius svarstymus, reflektuojančius tiek komponavimo teoriją, tiek to meto muzikinį lauką apskritai. Kontroversija Scacchi tapo akstinu teoriškai suformuluoti savo požiūrį į muziką ir išdėstyti įtakingą stilių klasifikaciją, kuria ilgą laiką rėmėsi vėlesni muzikos teoretikai. Tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, rekonstruojantis mūsų regiono senosios muzikos paveldą, negalėjo apeiti visame pasaulyje žinomo Scacchi ir Sieferto ginčo, nes jo veiksmas vyko būtent mūsų regione – abu muzikantai tarnavo Vazoms. Specialiai II-ajam tarptautiniam Scacchi festivaliui „Canto Fiorito“ parengta programa „Žymioji Scacchi ir Sieferto kontroversija: muzikinės lenktynės“, skambėsianti 2016 m. gegužės 5 d., 19 val., Valdovų rūmuose  –  tai tarsi šios muzikinės-teorinės dvikovos aktualizavimas –  klausytojams bus pristatyti abiejų kompozitorių kūriniai, kad jie patys galėtų pajusti jų skirtumus.

Renata Dubinskaitė: Kaip jūs apibrėžtumėte Marco Scacchi vaidmenį XVII a. muzikos istorijoje?

Rodrigo Calveyra: Scacchi nėra taip plačiai žinomas kaip kiti italų kompozitoriai, kurie dirbo pačioje Italijoje. Reikšmingiausiu lūžiu jo biografijoje tapo atvykimas į Vazų rūmus, kur jis dirbo dvaro kapelmeisteriu. Žinoma, prieš atvykdamas į Varšuvą Scacchi dirbo ir Italijoje, tačiau svarbiausi jo darbai sukurti būtent tarnavimo Vazoms laikotarpiu. Jis, be jokios abejonės, buvo ta asmenybė, kuri padarė didžiulę įtaką  vietos kompozitoriams. Galima drąsiai teigti, kad būtent Scacchi pakėlė lenkų muziką į naują lygį.

Renata Dubinskaitė: Jūs turite omenyje Scacchi mokinį Bartlomiejų Pękelį ar ir kitus kompozitorius?

Rodrigo Calveyra:  Dauguma tuo metu Lenkijoje gyvenusių kompozitorių buvo Scacchi mokiniai ir grojo kartu su juo. Tačiau net ir tie, kurie jo nesutiko gyvai, neabejotinai buvo paveikti Scacchi muzikos. Tiesiogiai ar ne, jis padarė įtaką visam Šiaurės ir Rytų Europos muzikos laukui.

Renata Dubinskaitė: Kalbant apie Scacchi įtaką, ar jis turėjo didesnį svorį kaip muzikos teoretikas ar kaip praktikas?

Rodrigo Calveyra: Scacchi pirmiausia yra puikus kompozitorius. Jis taip pat parašė nemažai traktatų apie muziką, kurie šiandien nėra labai gerai žinomi. Iš jo teorinio palikimo, be jokios abejonės, įdomiausia žymioji polemika su Paulu Siefertu, trukusi metų metus. Jeigu paskaitytumėte Scacchi tekstus, pamatytumėme, kad jis buvo labai išsilavinęs muzikas, tikras eruditas. Scacchi buvo iš tų kompozitorių, kurie giliai apmąstė viską, ką darė – tai  akivaizdu jo kūryboje, išryškinančioje muzikos semantikos svarbą.

Renata Dubinskaitė:  Kokia buvo Scacchi kontroversijos su Siefertu priežastis?

Rodrigo Calveyra: Iš tiesų jų kova daugiausiai susijusi su asmeninėmis priežastimis. Sieferto gyvenimas buvo komplikuotas tiek asmenine, tiek profesine prasme. Jis ne kartą mėgino gauti pareigas, į kurias jo nėkart nepriėmė. Siefertas dirbo vargonininku pas Vazas ir veikiausiai pavydėjo Scacchi kapelmeisterio vietos. Kapelmeisteris tuo metu buvo aukščiausia įmanoma pareigybė muzikos lauke, o Siefertui niekaip nesisekė juo tapti (jis visą gyvenimą liko tik vargonininku). Paveiktas pavydo, Siefertas ėmė šiurkščiai kritikuoti italų kompozicijos mokyklą, kurią Scacchi atstovavo. Žinoma, kad Scacchi negalėjo į tai nereaguoti. Savo 250 puslapių traktate Cribrum musicum Scacchi atsakė į šią kritiką išanalizuodamas gausybę paties Sieferto kūrinių ir nurodydamas grubias jo paties komponavimo klaidas. 

Muzikos istorijoje teorinės dvikovos žanras nėra naujiena –  galima prisiminti Claudio Monteverdi ir Giovanni Maria Artusi susirašinėjimą. Šie laiškai muzikos istorijai yra tikras turtas, nes jie atspindi XVII a. pradžiai itin aktualią kovą tarp prima pratica (tradicinės, iš renesanso paveldėtos kompozicijos mokyklos) ir seconda pratica (baroko stiliaus įteisintos naujos komponavimo mokyklos). 

Renata Dubinskaitė: Jei tarp Monteverdi ir Artusi pagrindinis nesutarimų objektas yra  prima ir seconda pratica, kas tai būtų Scacchi ir Sieferto atveju? Ar jų kova susijusi su tuo, kad būtent italai buvo seconda pratica pirmtakai ir skleidėjai?

Rodrigo Calveyra: Visų pirma derėtų pabrėžti, kad tai tikrai nebuvo kova tarp vokiečių ir italų mokyklų. Sieferto nelaikyčiau kompozitoriumi, kuris gali reprezentuoti visą vokiečių kompozicijos mokyklą, jis tam per silpna figūra. Tą patį matė ir Scacchi, vertindamas Sieferto pasisakymus kaip viso labo pavienio žmogaus kritiką. Be abejo, Scacchi gynė italų mokyklą, bet niekada neįžeidinėjo vokiečių mokyklos, kurią tuomet atstovavo tokie iškilūs kompozitoriai kaip Heinrich Schütz. Beje, pastarasis labai aukštai vertino Scacchi kaip kompozitorių ir kontroversijoje aiškiai palaikė jo pusę. Pagrindinis objektas Scacchi ir Sieferto polemikoje buvo komponavimo meno taisyklės ir klaidos, kurias Scacchi  labai preziciškai ir kruopščiai iliustravo paties Sieferto kūriniais, parodydamas, kur nueita neteisinga linkme. Kaip gero komponavimo pavyzdį  traktatuose Scacchi  pateikė savo paties kompozicijas. Ši kontroversija išties įdomi kaip muzikos istorijos dalis. Jau vien ko verta leksika, kurią  naudojo Siefertas ir Scacchi!  „Kvailys“, „nemokša“ –  tokie žodžiai nelabai dažnai sutinkama muzikos traktatuose, tad ši kontroversija iš kitų tikrai išsiskyrė savo aršumu.

Renata Dubinskaitė: Kokių naujų dalykų Jūs, kaip senosios muzikos ekspertas ir muzikologas, sužinojote besigilindamas į šių kompozitorių kovą? Koks vertingiausias atradimas Jums pačiam?

Rodrigo Calveyra: Metų metus studijuodamas senąją muziką skirtingose aukštosiose mokyklose,  supratau, koks be galo svarbus yra kiekvienos muzikinės epochos komponavimo taisyklių išmanymas. Kiekvienas to meto muzikantas tikrai giliai pažino muziką – tik suprasdami, kaip konkreti muzika buvo sukurta, atlikėjai galėdavo taip  lengvai improvizuoti.  Tai svarbu kiekvienam senosios muzikos atlikėjui ir šiandien. Aš pats taip pat studijavau viduramžių kontrapunktą, renesanso polifoniją, baroko basso continuo  – mus mokė tų pačių taisyklių, apie kurias kalba Scacchi savo traktatuose. Jo kova su Siefertu yra puikus šaltinis, iš kurio galima sužinoti, kodėl tos taisyklės tokios svarbios ir kas būna, kai jų nesilaikoma. Taigi Scacchi traktatai man yra tam tikra kompozicijos taisyklių, kurių mokėmės akademijoje, autentifikacija, gyvas pavyzdys, kodėl jos turi prasmę.

Renata Dubinskaitė: Kaip Scacchi ir Sieferto kontroversija bus atskleista koncerte?

Rodrigo Calveyra: Koncerte parodysime Scacchi ir Sieferto kovą muzikiniu būdu – per stilių, formų, semantikos skirtingumą.  Tarptautinė „Canto Fiorito“ komanda ne tik atliks šių dviejų kompozitorių kūrinius, bet ir atskleis, iš kur jų žinios atėjo – skambės ir Scacchi mokytojo Francesco Anerio bei Sieferto mokytojo Jano Pieterszoono Sweelincko kompozicijos. Scacchi įtaką vietos kūrėjams pademonstruos jo mokinio Bartlomiejaus Pękielio kūriniai.

Renata Dubinskaitė: Ar klausytojas be specialaus pasiruošimo bus pajėgus išgirsti Scacchi ir Sieferto kompozicijų skirtumus?

Rodrigo Calveyra: Kadangi muzika visų pirma yra juslinis patyrimas, žinoma, kad klausytojas galės susidaryti vaizdą apie vieno ir kito kompozitoriaus kūrinių kokybę tiesiog jų klausydamasis. Gal jis nepagaus visų niuansų kaip XVII a. muzikos eruditas, bet esminius skirtumus – tikrai taip. Užbėgdamas už akių galiu pasakyti, kad toks gyvas muzikinis priešpastatymas tikrai turėtų padėti išryškinti Scacchi kūrybos vertę.

Parengė Dalia Kaladinskienė