Muzika

Živilė Ramoškaitė

Dvidešimtojo „Vilniaus festivalio“ pradžios koncertas Nacionaliniame operos ir baleto teatre

„Džiaugiuosi, kad po dvidešimt šešerių karjeros metų aš vis dar debiutuoju“, – apie pirmąjį koncertinį vizitą Lietuvoje šypsodamasi kalbėjo Angela Gheorghiu. Gausiems Lietuvos operos entuziastams jos atvykimas – tikra šventė. Pagaliau švytinti operos diva dainavo ne kine, ne internete ir ne garso bei vaizdo įrašuose, o mūsų teatro scenoje. Šis pasirodymas, spėju, išliks atmintyje taip pat ilgai, kaip Mstislavo Rostropovičiaus toje pačioje scenoje diriguotas baletas „Romeo ir Džuljeta“ – pats pirmasis „Vilniaus festivalio“ renginys, apie kurį savaitraštyje rašiau prieš dvidešimt metų.

Angelos Gheorghiu koncertas vyko birželio 3 d. sausakimšoje Nacionalinio operos ir baleto teatro salėje. Kartu su soliste pasirodė dar du rumunų muzikantai: Briuselyje gyvenantis tenoras Marius Brenciu ir Bukarešto nacionalinės operos dirigentas Ciprianas Teodoraşcu. Grojo Operos ir baleto teatro orkestras, nuotaikingai ir azartiškai atlikęs operos „Karmen“ uvertiūrą, IV veiksmo antraktą, Piotro Čaikovskio Polonezą iš „Eugenijaus Onegino“ ir Johanneso Brahmso penktąjį „Vengrų šokį“, tiesą sakant, iškritusį iš operinės muzikos konteksto. Energingas dirigentas uždegė orkestrą, bet buvo ir jautrus solistų partneris.

Rūta Gaidamavičiūtė

Kompozitoriaus Fausto Latėno autorinis koncertas Vilniaus festivalyje

Kai bandai prisiminti dvidešimt Vilniaus festivalio vasarų, kaip viršūnės iškyla jo inicijuoti specialūs naujų lietuvių kompozitorių kūrinių užsakymai. Be festivalio turbūt neturėtume nei Broniaus Kutavičiaus operos „Lokys“, nei Vidmanto Bartulio oratorijos „Nelaimėlis Jobas“, Algirdo Martinaičio „Pietos“, „Muzikinės aukos“, Ramintos Šerkšnytės kūrinio „Saulėlydžio ir aušros giesmės“ ar Mindaugo Urbaičio baleto „Acid city“. Čia surengti V. Bartulio, M. Urbaičio, Onutės Narbutaitės autoriniai koncertai. O štai Faustui Latėnui pasisekė net du kartus – jo autorinį girdėjome 1998-aisiais ir šiemet, autoriui svarbios sukakties metais.

Fausto Latėno kūryba yra puikiausias pavyzdys, kad šiandienos muzika gali būti klausoma daug kartų. Apima savotiškas azartas, kai eini į koncertą, kurio muziką beveik moki atmintinai, ir vis tiek tikiesi kažko naujo. Tokio koncerto privalumai yra tai, kad bent dvi dedamosios jau būna užtikrintos – atlikėjai žino, kaip groti, ką toje muzikoje akcentuoti, klausytojai – kaip klausyti, o vertintojai vis tiek turi atrasti kažką naujo. Negali parašyti to paties, nes laikas jau būna kitas ir neišvengiamai išryškėja nauji dalykai. Štai klausydamasi šį sykį suvokiau, kad Latėno kūrybos metodui labai tiktų terminas iš vieno O. Narbutaitės kūrinio pavadinimo – skiautinys. Niekada negali numatyti, kas bus „susiūta“ ir atsidurs greta, bet prilips kaip čia buvęs. Toks metodas puikiai atitinka gyvenimo kaleidoskopą. Klausant pirmą kartą daug kas būna netikėta, sukelia prasminių šifruočių poreikį, o vėliau jau gali stebėti, kaip tai padaryta.

Paulina Nalivaikaitė

Styginių kvarteto „Mettis“ narius kalbina Paulina Nalivaikaitė

Styginių kvartetas „Mettis“ – prieš penkerius metus susibūrusių jaunų atlikėjų kolektyvas, intensyviai ir sėkmingai plėtojantis savo veiklą. Nors jo nariai – Kostas Tumosa (smuikas), Bernardas Petrauskas (smuikas), Karolis Rudokas (altas) ir Rokas Vaitkevičius (violončelė) – manė, kad susibūrė tik kamerinio ansamblio egzaminui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytojai iš karto įžvelgė jų potencialą ir paskatino tobulėti, dalyvauti meistriškumo kursuose. Šiuo metu „Mettis“ – Europos kamerinės muzikos akademijos (European Chamber Music Academy – ECMA) narys. ECMA – tarptautinis aštuonias Europos muzikos institucijas jungiantis tinklas, skatinantis kamerinės muzikos tradicijų raidą – talentingiausiems kolektyvams (daugiausiai styginių kvartetams ir fortepijoniniams trio) organizuojantis meistriškumo kursus, paskaitas apie autentišką muzikos atlikimą ir kt. Aktyviai dalyvaudamas ECMA sesijose, taip pat augindamas meistriškumą ir kitur, „Mettis“ jau gali didžiuotis ir garbingu įvertinimu – gegužės mėnesį vykusiame styginių kvartetų konkurse Bordo (Prancūzija) kolektyvas buvo įvertintas antrąja premija. Ta proga su kvarteto nariais Kostu Tumosa ir Roku Vaitkevičiumi kalbamės ne tik apie konkursą, bet ir apie ECMA, autoritetus, ateities planus.

Živilė Ramoškaitė

Londono simfoninio orkestro koncertas Nacionaliniame operos ir baleto teatre

Į Vilnių Londono simfoninis orkestras atvyko tiesiai iš Vroclavo, kuriame grojo prieš metus atidarytoje puikios akustikos koncertų salėje. Mes apie tokią nenustojame svajoti, nors jos kaip nėr, taip nėr. Matyt, esame itin nereiklūs, nes neprotestuojame, kai naujomis koncertų salėmis pavadinami pigūs turgaus ir kitokios paskirties statiniai su prasta akustika, kuri ten „padaroma“ pasitelkus elektroniką. Popmuzikai to užtenka, o klasikai?.. Nesusivaldžiau nepadejavusi net po labai gerai nuteikusio svečių koncerto, vykusio gegužės 26 d. Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tiems, kurie lankosi Londone, nereikia aiškinti, kas yra Londono simfoninis orkestras ir kokią vietą jis užima šalies muzikiniame gyvenime. Bet, pasirodo, ir jam kyla su akustika susijusių problemų. Mat kolektyvo rezidencijos vieta, žinoma „Barbican“ centro koncertų salė, akustiniu požiūriu netenkina jautrių melomanų klausos. Visai įmanoma, kad naujasis Londono meras imsis iniciatyvos statyti šiam orkestrui salę. Tokie gandai, bent jau žiniasklaidoje, pasklido.

Kokia iš tiesų toji salė, nežinau, nes nesu ten buvusi. Užtat džiaugiuosi, kad Londono simfoninio orkestro Lietuvos melomanai galėjo klausytis Vilniuje ir net ne trečią, kaip kažkur skelbta, o jau ketvirtą kartą. Orkestras atvyko su pirmąsyk pas mus pasirodžiusiu garsiuoju maestro Antonio Pappano ir smuikininku virtuozu Nikolajum Znaideriu. Programoje numatyti du puikūs klasikos opusai atspindėjo reikšmingą orkestro įvairiakryptės veiklos dalį, pagarbą klasikinei ir savos šalies muzikai. Tai Ludwigo van Beethoveno Koncertas smuikui ir orkestrui D-dur ir Edwardo Elgaro Simfonija Nr. 2 Es-dur. Orkestro grojimo precizikai ir laisvai alsuojančiam muzikavimui apibūdinti reikėtų sukurti naujų žodžių, nes tie dažnai naudojami jau vargina. Bet... Kaip kitaip negu žodžiu idealiai apibūdinsi gyvą ir paveikų simfonijos bei koncerto atlikimą, tiksliai pulsuojantį, vienu kvėpavimu grįstą solisto ir orkestro ansamblį, žavėjusį per visas tris smuiko koncerto dalis?!

Julijus Grickevičius

Iš tarptautinio Šeduvos perkusijos festivalio sugrįžus

Nedaug atlikėjų rizikuotų ir leistųsi į tokią avantiūrą kaip Arkadijus Gotesmanas. Surengti improvizacinės muzikos festivalį toli nuo sostinės, atokiame Lietuvos kampelyje, kur ji skamba itin retai! „Ritmo viražai“ – pirmasis perkusijos festivalis Šeduvoje, vykęs gegužės 27–29 d., o jo sumanytojas ir meno vadovas – Arkadijus Gotesmanas. Kai jis užsiminė apie renginį, išsyk nevalingai pradėjau ieškoti jo sąsajų su šiuo miesteliu. Atsakydamas į klausimą, kodėl būtent Šeduva, Arkadijus bedė pirštu į giedrą paskutinio gegužės savaitgalio dangų. Suprask, iš ten. Šia idėja patikėjo ir vietos kultūros ir amatų centras, įgyvendinęs perkusininko padiktuotą festivalio planą. Pernai rugsėjį Arkadijus Gotesmanas su pianistu Dmitrijumi Golovanovu koncertavo Šeduvoje ir pristatė knygą „Išgelbėti bulvių maišuose“. Tokia yra festivalio priešistorė.

Festivalį atidarė iš Šeduvos kilęs perkusininkas Martynas Lukoševičius su grupe „Hand Voices“. Prieš devynerius metus suburti ansamblį įkvėpė Linas Rimša. Per savo istoriją „Hand Voices“ dalyvavo daugelyje įsimintinų įvykių, kuriuose juos lydėjo įkvepėjo L. Rimšos kūryba. O šio festivalio kontekste tai buvo, ko gero, nuosaikiausias pasirodymas.

Dalia Kaladinskienė

Koncerto „Žymioji Scacchi ir Sieferto kontroversija: muzikinės rungtynės“ apmąstymai

Dėl tiesos muzikoje kadaise buvo diskutuojama ne mažiau aistringai negu filosofijoje. Vieną iš tokių disputų, muzikos istorijoje žinomą kaip „Scacchi–Sieferto kontroversija“, pristatė tarptautinis senosios muzikos ansamblis „Canto Fiorito“, gegužės 5 d. Valdovų rūmuose atidarydamas II tarptautinį Marco Scacchi senosios muzikos festivalį. Lietuvoje organizuojamo festivalio idėja yra parsivežta iš Italijos – Scacchi gimtajame Galėzės mieste jo vardo festivalis rengiamas jau šešiolika metų. Tai rodo tikrai aukštą šio, su Lietuva susijusio kompozitoriaus įvertinimą. Konceptualiai priklausydamas italų mokyklai, kompozitoriaus talentą Scacchi atskleidė patekęs į Vladislovo Vazos rūmus – nuo 1621 m. Scacchi dirbo smuikininku jo dvare Varšuvoje, o 1633 m. tapo karališkosios kapelos vadovu. Kadangi Vladislovas Vaza labai mylėjo Vilnių ir čia dažnai rezidavo, Scacchi kūrybinis palikimas, be jokios abejonės, sietinas ir su Vilniumi.

Susitelkęs į mūsų regiono senosios muzikos paveldo atkūrimą ir visada klausytojus stebinantis originaliu, dažniausiai Lietuvoje dar negirdėtu repertuaru, šįsyk „Canto Fiorito“ taip pat pasiūlė kruopščiai apgalvotą programos koncepciją. Scacchi kūryba buvo pristatyta, viena vertus, per opoziciją su Paulu Siefertu, kita vertus, ja neapsiribojant, praplečiant laiko rėmą, parodant šių dviejų oponentų kompozicinių principų ištakas skirtingose mokyklose ir jų įtaką tolesnei vietos muzikos raidai. Koncerte skambėję tikslingai sugrupuoti Scacchi mokytojo Francesco Anerio, Sieferto mokytojo Jano Pieterszoono Sweelincko, taip pat Scacchi sekėjo Bartlomiejo Pękelio kūriniai ne tik leido klausytojui apčiuopti įtakas, kompozitorių panašumus bei skirtumus, bet ir kelti sau bendresnius klausimus apie taisykles ir laisvę mene, talentą ir jo reikšmę tradicijos raidai.

Skirmantė Valiulytė

Nauja kompaktinė plokštelė „Prancūziški žaidimai“. Sonata ir Rokas Zubovai, 2016

Gegužės 12 d. Vilniaus rotušėje įvyko daug publikos sutraukusios naujos kompaktinės plokštelės „Prancūziški žaidimai“ sutiktuvės. Prieš tai ši plokštelė ir jos sumanytojai mėnesį keliavo po įvairius Lietuvos miestus: Druskininkus, Panevėžį, Alytų, Kėdainius, Varėną, Anykščius, Kauną ir Klaipėdą. Sutiktuvės buvo žaismingos kaip ir plokštelėje skambanti muzika – Prancūzijos muzikos aukso amžiaus kūrėjų George’o Bizet, Gabrielio Fauré, Maurice’o Ravelio ir Erico Satie siuitos fortepijonui keturioms rankoms. „Ačiū, kad šiandien dar kartą prikelsite šiuos prancūzų muzikos šedevrus“, – sutiktuvėse idėjos autoriams ir įgyvendintojams dėkojo ir kartu džiaugėsi Prancūzų instituto Lietuvoje Kalbos atašė Nicolas Torres. Plokštelę, padedant Prancūzų institutui Lietuvoje, įrašė pianistai Sonata ir Rokas Zubovai. 1997 m. susikūręs ir jau beveik du dešimtmečius gyvuojantis duetas daug koncertuoja, nuo 2005 m. Neringoje rengia tarptautinį muzikos ir ekologijos festivalį „Nepaklusniųjų žemė“, vykdo edukacines programas Lietuvos miestuose, bet va plokštelės lig šiol neturėjo, tad sutiktuvių džiaugsmą stiprina CD premjera šio dueto biografijoje. Prancūzų muzika tokiam debiutui pasirodė itin tinkama.

Laura Svirskaitė

Martyno Liudviko Rėzos 240-ųjų gimimo metinių minėjime

Gyvuoja labai graži tradicija atminti bei pagerbti kultūrai svarbius asmenis, visuomenės veikėjus, rašytojus, kūrėjus. Religinės muzikos centras, asociacija „Lituanistų sambūris“ ir Liudviko Rėzos kultūros centras gegužės 20 d. Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje surengė minėjimą, skirtą lietuvių literatūros, kultūros ir tautinės savimonės ugdymui didelę reikšmę turėjusiam dvasininkui, teologui, vertėjui, poetui, tautosakininkui Martynui Liudvikui Rėzai (1776–1840). Jo dėka buvo publikuota Kristijono Donelaičio kūryba, jis pirmasis pradėjo rinkti lietuvių liaudies dainas, rašė pirmuosius liaudies dainų tyrinėjimus, 1825 m. Karaliaučiuje jo pastangomis išspausdintas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys. Renginio, skirto L. Rėzos 240-osioms gimimo metinėms, programoje buvo išsakytas prof. habil. dr. Dainoros Pociūtės-Abukevičienės įžanginis žodis, atliekami Broniaus Kutavičiaus kūriniai „Prutena“ ir „Paskutinės pagonių apeigos“, o L. Rėzos tekstus skaitė aktorius Rimantas Bagdzevičius.

D. Pociūtė-Abukevičienė padėjo prisiminti L. Rėzos biografiją, apibūdino jį kaip itin kuklią, melancholišką asmenybę. Profesorė taip pat priminė svarbiausius tautosakininko gyvenimo įvykius, akcentavo svarbiausius L. Rėzos nuveiktus darbus, minėjo, jog nors L. Rėza ir laikė save prūsu, tačiau pabrėždavo, jog yra lietuvių giminės. Aptarusi lietuvių liaudies puoselėjimo aspektą, ji mini, jog XVIII–XIX a. labiausiai vertinta bažnytinė muzika, o liaudies dainos pripažintos nebuvo. L. Rėza vienas pirmųjų įžvelgė grožį liaudies kultūroje ir dainose, o savo traktate jis apibrėžė šių dainų estetiką.

Laimutė Ligeikaitė

Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertas su Petru ir Luku Geniušais

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus, savo turiningą sezoną gegužės 19 d. vainikavo Lietuvoje visuomet laukiamo pianisto Luko Geniušo paskambintu Edvardo Griego Koncertu fortepijonui ir orkestrui a-moll, op. 16. Chopino, Čaikovskio konkursų ir prestižinio šių metų „Deutscher Pianistenpreis“ laureatas Lukas Geniušas su LVSO Kongresų rūmuose pastarąjį kartą grojo, regis, 2013-aisiais, kai visus sužavėjo per porą vakarų atlikęs visus penkis Ludwigo van Beethoveno koncertus fortepijonui. Per tą laiką intensyviai visame pasaulyje koncertuojantis pianistas, greta solinių ir kamerinių programų, išryškino tam tikrą savo repertuaro koncertų su orkestru trajektoriją –  Beethovenas, Griegas, planuose Ravelis. Taigi, šį kartą Vilniuje – Griegas, bet ne tik jis. Orkestro sezono pabaigos koncerto programa buvo įdomiai praturtinta ir XX a. opusais.

Labai gaiviai ir efektingai nuskambėjo Luko ir Petro Geniušų atliktas Franciso Poulenco Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui. Tai vienas žinomiausių garsiajai „Šešeto grupei“ (siekusiai formos paprastumo ir ryšio su populiariąja muzika bei džiazu) priklausiusio kompozitoriaus veikalų, sukurtas 1932 m., neprarandantis žavesio ir šiandien. Pasirinkdamas tokį nuotaikingą, kupiną virtuozinių pasažų ir kontrastų polistilistinį kūrinį, orkestras ir jo meno vadovas tikrai neapsiriko, juolab kad čia gražiai atsiskleidė ir kolektyvo meistriškumas, ir darnus pučiamųjų skambėjimas, ir abiejų solistų susikalbėjimas, pažaidimas temomis ir aliuzijomis, nuvedančiomis iki Paryžiaus bulvarų, kino muzikos ar net iki cirko. Jautėsi, kad Petrui Geniušui – dažnam įvairių kamerinių, teatro ir džiazo projektų dalyviui – ypač pritiko tokia stilistika.

Viktorija Bylaitė

„Aukso paukštės 2015“ nugalėtojas, geriausiu Lietuvoje sakralinės muzikos choru pripažintas Vilniaus Bernardinų bažnyčios mišrus choras „Langas“ švenčia jubiliejinių 25-erių metų sezono pabaigą.

Šia proga choras „Langas“ kviečia į savo jubiliejinį koncertą „Tai mes, gyvieji, giedam Tau šlovę dabar ir per amžius“, jis įvyks gegužės 28 d. Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčioje.

Pagrindinis koncerto akcentas – JAV gyvenančio norvegų kompozitoriaus Ola Gjeilo (g. 1978) įspūdingos „Saulėtekio mišios“ dviem chorams ir orkestrui. Šį kūrinį choras „Langas“ atliks kartu su Lundo katedros choru (Švedija) ir Vilniaus universiteto kameriniu orkestru.

„Saulėtekis: simfoninės mišios chorui ir styginių orkestrui“ pirmą kartą atliktos 2008 m. Osle. Kompozitorius išlaikė įprastus lotyniškus mišių dalių pavadinimus bei lotynišką mišių tekstą, tačiau pavadinimus papildė angliškais: Kyrie – „The Spheres“ (Sferos), Gloria – „Sunrise“ (Saulėtekis), Credo – „The City“ (Miestas), Sanctus, Agnus Dei – „Identity & The Ground“ (Tapatybė ir Žemė). Taigi bendra kūrinio vizija slypi papildomuose dalių pavadinimuose, kurie tik apytiksliai siejasi su lotyniška prasme ir atskleidžia kūrinio struktūrą kaip metafizinę kelionę iš dangaus į žemę.