Nepaprastas muzikinis aukojimas

Ne vienas jubiliejinio, dvidešimtojo, Vilniaus festivalio muzikos vakaras šįmet įprastinį šventinį matmenį išplėtė atitinkama dedikacija – antai tokiu būdu pagerbtos festivalio istorijai reikšmingos asmenybės Mstislavas Rostropovičius, lordas Yehudi Menuhinas. Jų atminčiai buvo skirti birželio 9 ir 13 d. koncertai, tapę įsimintinu šio renginio ženklu, kuris paliudija, jog renginiui yra reikšminga ne tik tai, kas nauja ir negirdėta, bet ir tai, kas atsigręžia į praeitį. Tai sakytina ir apie Vilniaus festivalius subendrinančią tradiciją, kuri nuolat nukreipia žvilgsnį į Lietuvos gyvenimą lemtingai pakeitusias datas – Birželio 14-ąją ir 15-ąją, Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienas. Prisiminkime jau susidariusią gausią šia proga atliktų įvairių „Requiem“ galeriją, kurią šįmet papildė bemaž chrestomatiškai su prancūzų Liepos revoliucija ir jos aukomis susijęs Hectoro Berliozo „Requiem“ („Grande Messe des morts“), op. 5.

Šio veikalo atlikimas atsidūrė dar ir atitinkame, pastarosios muzikos suvokimą savaip pakoregavusiame kontekste, kuris anaiptol ne tik Vilniuje irgi turi savo tradicijas, paliudijančias laiko ir šurmulingo vasaros gyvenimo nenustelbtas mūsų valstybės atminties vertybes. Rimties, tylos, tauraus liūdesio ir savotiško jaukumo lydimos kasmetinės eisenos, parodos, vėliavų pakėlimai, mitingai, susibuvimai – visa tai be žodžių komentuoja čia susirenkančių bendraminčių vertybines nuostatas. O ypatingu būdu pastarosios šįmet skleidėsi Vilniuje, Aukų gatvėje klausant (kontempliuojant) visą parą aidinčių tremtinių ir politinių kalinių vardų – taip pagarbą jiems išreiškė projekto „Misija Sibiras“ nariai ir jų bendraminčiai.

Po tokių kontekstų patirties atėjus klausytis Nacionaliniame operos ir baleto teatre birželio 15 d. skambančio Berliozo „Requiem“ ir išvydus pilną sceną (o dar ir porą ložių) orkestrų ir chorų artistų, iš anksto kirbėjo mintis: ar bus lengva intensyviai, atvirai dalyvauti šiame galingame muzikos sraute po jau patirtos tylios, intymios rimties? Juk koncertas tarsi žadėjo pratęsti dialogą su įvairiose Vilniaus erdvėse ne vieno jau išgyventa birželio 14 ir 15 dienų patirtimi. Tačiau pasigirdus muzikai, pasirodžius videomenininko Rimo Sakalausko vaizdo projekcijoms, laipsniškai jau kūrėsi savita nuotaika, tarytum koks seansas, interpretuojantis kanoninį lotynišką (nors autoriaus kiek ir pakeistą) gedulingų mišių tekstą. Beje, koncertas buvo transliuojamas per televiziją, salės klausytojai turėjo progą ir detaliai sekti „Requiem“ tekstą – buvo išdalinti lankstinukai originalo, lietuvių ir anglų kalbomis.

Berliozo muzika, neretai išsidriekianti monumentaliomis formomis, galingomis atlikėjų sudėtimis, kaip tik ir geba sukurti savo atmosferą, kurią geriausiai mūsų publika pažįsta iš garsiausio jo jaunystės opuso – „Fantastinės simfonijos“. Mūsų scenoje yra skambėjusi ir kita jo didinga partitūra – „Fausto pasmerkimas“. Pastarąją, kaip ir šį „Requiem“, Vilniaus scenai parengė ir pristatė prancūzų dirigentas Cyrilas Diederichas, jau tapęs mūsų muzikinio gyvenimo bičiuliu, ypač po šio sezono premjeros – Jules’io Massenet operos „Manon“. Ir apskritai, Diederichui diriguojant galime prisiminti ir daugiau įtaigių (nebūtinai berlioziškų) muzikinių įvykių.

Berliozo „Requiem“ – tai partitūra, kuri skatina prisiminti visus šio kompozitoriaus, o sykiu ir orkestruotės meistro talentus, be kita ko, ir jo literatūrinės įtaigos pastangą kurti išraiškingą emocinį turinį artikuliuojančias muzikines dramas. Analogiškų pastangų muzikos istorijoje būta ir daugiau, todėl tam tikros jas įkūnijančios partitūros, išaugančios iki gigantiškų mastelių, nebūtinai išsaugo įvairių kitų meninių parametrų proporcijas, likdamos veikiau ne tiek meninės, kiek istorinės vertės ženklais, kaip konkrečios istorinio tarpsnio ar visuomeninės laikysenos idėjos reiškėjos. Ir tai šių kūrinių iš tikrųjų nemenkina. Tokiame kontekste Berliozo „Requiem“ primintų, tarkime, prancūzų klasikinės simfonijos meistro François-Josepho Gosseco veikalą „Te Deum“ ar „Auką laisvei“ („L’offrande à la liberté“), savaip – Gustavo Mahlerio Aštuntąją simfoniją. Klausytojui ne visada lengva užmegzti estetinį kontaktą su tokiais kūriniais, nors turbūt visai ką kita teigtų juos interpretuojantys atlikėjai, panyrantys į garsų jūros (bet ne visada garsų teatro), efektingos dinamikos, emocijų šuorus.

Kad šį Berliozo kūrinį išgirdome „gyvai“ – įvairiais atžvilgiais vertinga patirtis. Žinoma, kai tokia muzika – reikalaujanti daugybės repeticijų, geros atlikėjų tarpusavio koordinacijos, įsigyvenimo į visumos apimtį – tesuskamba viename koncerte, neretai jos atlikimas patiria didesnių ar mažesnių netekčių. Kad dirigentui Diederichui šis „Requiem“ – jau skersai išilgai išvaikščiota „žemė“, buvo matyti išsyk: diriguota be partitūros, atmintinai (vadinasi, labai įtaigiai), ir diriguota taip, kad bent jau tarp dalių nepasigirdo kartais tuo požiūriu pernelyg geranoriškos mūsų publikos plojimų. Kai kurie Berliozo „Requiem“ fragmentai – ypač instrumentinių balsų derinimo, dubliavimo, susiliejimo ar atsiskyrimo, garso intensyvinimo ar slopinimo požiūriu – vertė suklusti, prisimenant, jog klausomės labai įdomaus klasikinio šiuolaikinės orkestruotės ištakų pavyzdžio! Tačiau netrukus šias prošvaistes vėl panardindavo garso srautas ar dėmesį sutrikdydavo nesutampantys ritminiai gestai (nors ir galintys suklaidinti klausytoją, „pasislėpę“ po poliritminėmis tėkmėmis). Kad nestigo patirties šią partitūrą perteikiant Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui, Kauno valstybiniam ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro chorams, Lietuvos kariuomenės orkestro grupei, – tai tiesa. Tos patirties, aišku, nestokojo ir nemenką tarptautinį įdirbį turintis solistas – tenoras Gustavo Porta (Italija). Deja, ir jam, ir chorams bei orkestrams ši technologiškai „įkrauta“ muzika koncertiniame vakare sukėlė nemažų techninių problemų.

Vis dėlto Berliozo „Requiem“ atsiradimas jubiliejinio Vilniaus festivalio programoje vertintinas tikrai ne kaip pralaimėjimas. Vienkartinis tokios partitūros eksponavimas publikai įkūnijo įvairialypę pastangų išraišką – pratęsti tradiciją, pasitelkus naujai parengtą kompoziciją, į skambančią visumos muziką įtraukti iškart kelis mūsų chorus bei orkestrus, o šios muzikos žinovui patikėti kūrinio muzikinį pavidalą. Ir svarbiausia – pagerbti tuos, dėl kurių aukos šiandien esame laisvi.