Apie muziką ir infrastruktūrą

Gegužės pabaigoje įvyko ilgai lauktos Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro gastrolės Čekijoje, festivalyje „Prahos pavasaris“, ir koncertas naujoje Katovicų koncertų salėje Lenkijoje. Pradėtas rengti 1946-aisiais, įkurtas dirigento ir kompozitoriaus Rafaelio Kubeliko, „Prahos pavasaris“ tapo Čekijos ir visos Europos muzikinio gyvenimo ikona. Šiame festivalyje debiutavo Leonardas Bernstainas, čia Mstislavas Rostropovičius sutiko Galiną Višnevskają. Nuo 1949 m. „Prahos pavasaris“ tapo žymiausių pasaulio simfoninių orkestrų podiumu. Todėl ir šiemet, 71-ajame festivalyje, jautėsi ryškus simfoninės muzikos atspalvis.

Prieš lietuvių koncertą publika klausėsi „Staatskapelle Berlin“ koncerto, po dienos – BBC simfoninio orkestro. Pasirodymus surengė ir „Rudolfinum“ salės šeimininkai – Prahos filharmonijos orkestras, vėliau skambėjo akademijos „St. Martin in the Fields“ orkestro koncertas. Iš viso buvo galima pasiklausyti per 50 įvairaus „svorio“ pasirodymų.

„Yra orkestrų, tarptautinėje scenoje pristatančių tobulas Beethoveno, Brahmso ir Dvořáko interpretacijas, stebinančių giliu Mahlerio pažinimu ir spalva. Šiuos orkestrus publika ir kritikai surikiavo į įvairius dešimtukus ir dvidešimtukus. Tarptautinėje scenoje taip pat gyvuoja orkestrai, pristatantys unikalius, naujus kūrinius ir jų interpretacijas. Jų meistriškumo ir tobulumo matmenys nukreipti kitur, bet abiejų tipų kolektyvai dirba panašiai – atliekama muzika neša žinias, supratimą, džiaugsmą ir nuostabą“, – rašė Čekijos spauda po Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Kauno valstybinio choro ir Violetos Urmanos koncerto Prahos „Rudolfinum“ salėje. Ir, matyt, ši citata atsako į klausimą apie LNSO vietą kasmet besikeičiančiuose reitingų žemėlapiuose ir atskirų žurnalų, portalų bei kritikų dešimtukuose, kurie svarbūs tol, kol nepasigirsta muzika. Prahoje LNSO pelnė pripažinimą už „papasakotas“ autentiškas istorijas.

Visai kitokias mintis sukėlė atvykimas į naująją koncertų salę Katovicuose. Per trumpą laiką orkestras išbandė kelias skirtingas, tačiau savaip įspūdingas sales. Antai Prahos „Rudolfinum“ savo paskirties nekeičia jau 150 metų. Šis perlas Vltavos pakrantėje labiau primena muzikos šventovę, erdvaus neorenesanso stiliaus panteoną. Nieko keista, tai – viena istorinių Europos koncertų salių, Čekijos filharmonijos orkestras čia reziduoja nuo inauguracijos 1896 metais. Maža to – šis pastatas dalyvavo visuose svarbiausiuose XX a. istorijos įvykiuose, kol galiausiai, po Antrojo pasaulinio karo, jam buvo grąžinta jo istorinė misija. Savo atmosfera „Rudolfinum“ artimas Nacionalinei filharmonijai Vilniuje.

Katovicuose orkestras pateko į vieną moderniausių salių Europoje. Pamirškite Katovicus kaip užterštą, beveidį šachtininkų miestą, kuris formavosi sudėtingos Silezijos istorijos kontekste (gyventojų skaičiumi jis prilygsta Klaipėdai). Katovicai sparčiai keičiasi iš esmės. Koncertų salė – viena iš pokyčio ašių. Salėje reziduoja ir Nacionalinio Lenkijos radijo simfoninis orkestras. Galima tik pasvajoti apie tokius orkestro namus: tobula akustika, moderniausios garso įrašymo technologijos, puiki garso izoliacija, lankytojų infrastruktūra, salės prieigos.

Per kelerius metus per Lenkiją nusirito koncertų salių atgimimo banga. Beveik vienu metu duris atvėrė Kongresų centras su sale Krokuvoje, Ščečine, Vroclave, kalbama apie planus statyti salę apie šimtą tūkstančių gyventojų turinčiame Gožuve. Visose naujausiose salėse – iki 2000 vietų.

Koncertų salės gimimą Katovicuose iš dalies finansavo Europos Sąjunga. Pagal sutartį, salės šeimininkai penkerius metus įsipareigojo rengti koncertus šešis kartus per savaitę. Katovicuose reziduojantis Lenkijos radijo simfoninis orkestras surengia vidutiniškai keturis penkis koncertus. Bet ten jau svečiavosi keli „pirmojo dešimtuko“ orkestrai, vyksta kamerinės muzikos, džiazo koncertai. Pavyzdžiui, prieš LNSO pasirodymą toje pačioje scenoje grojo žinomas trimitininkas Tomaszas Stańko, prieš jį – Charleso Lloydo džiazo kvartetas. Toks įtemptas grafikas priverčia pasitempti ir orkestrą, ir salės vadybą, ir klausytojus. Matyt, tai kur kas daugiau negu tik geras organizatorių viešųjų ryšių planas. Skambių deklaracijų nepakanka. Sukūrus tokio lygio infrastruktūrą reikia veikti. Ypatingas dėmesys skirtas salės akustikai, ją kūrė žinomas meistras Yasuhisa Toyota ir „Nagata Acoustics“ (kompanija, dirbusi Walto Disney’aus salėje ir Paryžiaus filharmonijoje). Tokia akustika taip pat įpareigoja.

2014 m. rudenį, atidarydamas Katovicų koncertų salę, kompozitorius Krzysztofas Pendereckis pasodino vieną iš 415 aplink ją augančių medžių. „Neįmanoma suburti klausytojų neturint koncertų salės“, – sakė jis. „Su šia sale mes esame arčiau pasaulio ir pasaulis artėja prie mūsų“, – jam antrino pastato architektas Tomaszas Konioras. O prie ko artėjame mes?..