7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atsivėrė daugybė prasmių

Mūzos Rubackytės rečitalis Vilniaus festivalyje

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 25 (1177), 2016-06-24
Muzika
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.

„Brangioji, paskutinį kartą kartoju, tas keistuolis – tai ne aš, tai Euzebijus!“ – muzikinėse karikatūrose savo žmoną Clarą ramina Robertas Schumannas. „Dvilypis talentas – muzikas ir tapytojas, sielą maitinęs vien aukštais idealais“, – čia jau mūsų Mikalojų Konstantiną Čiurlionį apibūdino kažkuris jo amžininkas. O Sergejus Prokofjevas? Jis buvo ir Vakarų, ir sovietų kompozitorius (priviliotas pažadų, atvyko gyventi į Sovietų Rusiją) – ir giriamas, ir baudžiamas, patyręs ir kūrybinių pasirinkimų, ir asmeninių apsisprendimų dvilypumą. Tokius autorius savo rečitaliui Vilniaus festivalyje, birželio 20 d. Nacionalinėje filharmonijoje, pasirinko viena ryškiausių nūdienos pianisčių Mūza Rubackytė, koncertą taip ir pavadindama – „Dvilypumas“. Beje, šią programą pianistė jau skambino savo žiemos gastrolėse įvairiose šalyse bei Paryžiuje, Gaveau salėje, sulaukusi didelio publikos ir spaudos dėmesio. Ne kartą M. Rubackytės pasirodymai puošė ir Vilniaus festivalį – pianistė grojo jau pirmojo, 1997-ųjų, festivalio rečitalį, 2008 m. paskambino visą Ferenco Liszto ciklą „Klajonių metai“, 2009 m. įdomią kamerinę programą pateikė su Šanchajaus kvartetu, 2012 m. su Rusijos Piotro Čaikovskio simfoniniu orkestru atliko žymųjį Koncertą Nr. 1 b-moll, taip vis patvirtindama, jog nestokoja ne tik įvairių idėjų, bet ir, nepaisant intensyvaus koncertų grafiko (pastarieji maršrutai – Pietų Afrika, Libanas, Lenkija, Vokietija, Olandija, Prancūzija), visuomet randa laiko pagroti Vilniuje, ką jau kalbėti apie čia jos organizuojamą solidų Fortepijono muzikos festivalį, kuriame koncertuoja ir pati – įsimintinai atliko Krzysztofo Pendereckio Koncertą fortepijonui „Resurrection“, Ferenco Liszto, Bélos Bartóko koncertus fortepijonui su Nacionaliniu simfoniniu orkestru bei kitas programas.

 

Kai daugelio atlikėjų koncertams galima papriekaištauti dėl bendros koncepcijos neturėjimo, M. Rubackytė dažniausiai suranda savo programą grindžiančią idėją, kas jos rečitaliams prideda papildomos intrigos ir meninio svorio. Vienu tokių pavyzdžių laikytinas ir šių metų Vilniaus festivalio rečitalis „Dvilypumas“. Pastarojo programoje, be jau minėtos idėjos, galima išskirti kelis akcentus. Pirmiausiai, smagu, jog surasta proga scenoje vėl skambėti Čiurlioniui. Kad ir kiek mes jį brangintume, tik nuo atlikėjų priklauso, ar jo muzika nenugrims užmarštin, ar apie ją sužinos vis platesnis pasaulis, pagaliau, kiek dažnai ją gyvai išgirsime.

 

Kai kuriuos Čiurlionio preliudus ir noktiurnus pasirinkusi M. Rubackytė iš jų sukomponavo tam tikrą dramaturgiškai pagrįstą pasakojimą, asmeninį išsisakymą. Pradėjusi nuo vieno nuostabiausių – Preliudo d-moll (VL 294) – pateikė audringąjį f-moll (VL 197), dainingą b-moll (VL 169), ramų Noktiuną fis-moll (VL 178), o užbaigė nepaprasto grožio Noktiurnu cis-moll (VL 183), bent jau man nejučia sukeliančiu aliuzijų į Čiurlionio paveikslus. Koncerto programėlėje pateiktos kelios citatos iš Vytauto Landsbergio knygos „Čiurlionio muzika“ taikliai apibūdina šių miniatiūrų pobūdį: „Iš tiesų jis mėgo glaustą, sentenciškai imlų pasisakymą, mėgo žymėti nuotaiką, kurioje juntama būties esmė.“ Pianistė nuolat išryškino reljefiškas miniatiūrų bosų linijas, balsų dialogus, skambino emocingai ir jautriai. Tai buvo viena geriausių kada nors mano girdėtų Čiurlionio fortepijoninių kūrinių interpretacijų.

 

Čiurlionio miniatiūros skambėjo antroje koncerto dalyje, o rečitalį M. Rubackytė pradėjo pasauliniu fortepijoninio lobyno šedevru – Roberto Schumanno ciklu „Karnavalas“, op. 9 (prieš tai tarsi preambulę dar paskambinusi „Arabeską“, op. 18). Pianistė sakė, jog „Karnavalas“ yra ne tik jos, bet ir visos šeimos kūrinys. „Mano „nuostabioji fėja“ – teta ir mokytoja Irena Gomolickaitė – jį skambino dar man gulint lopšyje. Vėliau, paauglystėje, „Karnavalas“ vienas pirmųjų atsirado tarp penkių svarbiausių mano repertuaro stambios formos kūrinių“, – prisimena M. Rubackytė. Taigi, Schumanno opusas yra vienas svarbiausių ne tik šio koncerto, bet ir pianistės kūrybinės biografijos akcentų, nenustebinęs šiuo pasirinkimu.

 

Kaip žinia, į „Karnavalą“ Schumannas „pasikvietė“ įvairius personažus – net savo paties dvilypumą atstovaujančius impulsyvųjį Florestaną ir susimąsčiusį Euzebijų, Chopiną, aistringąją Kjariną (manoma, jog ši pjesė skirta Clarai Wieck), Arlekiną, Koketę, Kolombiną ir kt. – nuo pažangiųjų kompozitoriaus draugų „davidsbiundlerių“ iki stagnuotojų filistinų. Dvidešimties pjesių intonacinę medžiagą jungia trys „sfinksai“ – taip kompozitorius pavadino pagrindinius melodinius motyvus (es – c – h – a, as – c – h, a – es – c – h), kurie grindžia visą muzikinį audinį ir aiškiai, arba vienaip ar kitaip paslėpti po sodria faktūra, vis šmėkščioja jame.

 

Taikliai perteikti charakterius, aistras, spalvingumą ir kartu išryškinti reikalingus štrichus, melodiką, virtuozinius pasažus – nelengvas uždavinys atlikėjui. Kita vertus, dar svarbiau – aprėpti ciklo visumą, suvaldyti visą dvidešimties kontrastingų pjesių virtinę, šurmuliuojančią, mirgančią prieš akis nelyginant tikrame karnavale. M. Rubackytė „Karnavalą“ paskambino tikrąja to žodžio prasme vienu ypu, pasirinkusi pašėlusį tempą, kuris, beje, kai kurioms pjesėms suteikė tiesiog apčiuopiamo gyvybingumo, emocijos, blizgesio, o kitose (pavyzdžiui, „Šopenas“) kažkiek paskandino tos nepakartojamos šopeniškos pirmo garso atramos ir nuo jos „nubyrančių“ pasažų stilingumą. Visose pjesėse žavėjo skoningas ir saikingas rubato, subtilaus humoro blyksniai ir, žinoma, nepralenkiamas pianistės virtuoziškumas. Ciklo finalas („Davidsbiundlerių maršas“) sutvisko kone fejerverkais!

 

Rečitalį pianistė vainikavo visiškai kitokios muzikos opusu. Sergejaus Prokofjevo Sonata fortepijonui Nr. 6 A-dur, op. 82, baigta kurti 1940-aisiais – pirmoji iš jo vadinamųjų „karo sonatų“ (Nr. 6, 7, 8), kurioje, nors tonacija mažorinė, išgirstame ir nevilties, depresijos (nusivylimas iš Vakarų grįžus į represinę sistemą), o kartu ir rafinuotumą, aristokratiškai išpuoselėtą lyriką. Kad ir koks būtų kontekstas, ar lyrika nėra svarbiausia ir giliausia šios muzikos jėga? Ne ta, didžiausią dalį apimanti „plieninė“, industrinė retorika, kurią priėmė ir cenzūra, o, nors ir palyginti reti, šviesios lyrikos plotai – kaip nepalaužiama atsvara, kaip pasiilgto pasaulio atšvaitas, kaip tylus protestas, kurio niekas kūrėjui negali uždrausti („Kodėl nematoma mano lyrika?!“ – sielvartavo Prokofjevas). Ypač trečioje dalyje (Tempo di valzer lentissimo) M. Rubackytė ją perteikė nepaprastai išpuoselėtai ir intelektualiai, atskleisdama visą variacinio plėtojimo plačiąja prasme (kas būdingiausia Prokofjevo lyrikai) laisvumą ir taip persverdama prasminius sonatos svertus šviesiųjų humanistinių vertybių pusėn. Tiesa, nuolat lyriką išstumdavę „mašininiai“, stakatiniai, itin aštraus ostinato elementai (ypač pirmoje dalyje) kūrė jau kitas konotacijas, dar sietinas ir su 5-ojo dešimtmečio avangardu, aštria ostinatine ritmika ir klasteriais kone tiksliai „vaizdavusiu“ fabrikų, mašinų, staklių ir kt. ritmus bei garsus (žymiausias tokio stiliaus kūrėjas Rusijoje buvo Aleksandras Mosolovas). Visus panašiai „industrinius“ Prokofjevo sonatos vaizdinius M. Rubackytė išreiškė ryškiai, tiksliai, su tvirtais kaip plienas akcentais. Apskritai, labai turtingoje sonatos interpretacijoje išgirdau ir sarkazmo, šaržo (kompozitorių supusios prisitaikėlių visuomenės?), o finalas pakerėjo kovos, neprarandamos vilties teigimu, kas be ko, ir stilingais pasažais vivace tempu. Kaip rašo rusų muzikologai, Prokofjevo fortepijoninį stilių galima nusakyti kaip grafinį, konkretų, linkstantį į apnuogintą liniją ir aštrų ritmo akcentiškumą – kas sudaro tarsi antitezę ir romantiškam Rachmaninovo braižui, ir rafinuotam Debussy impresionizmui. Galima sakyti, jog Prokofjevo pianistinės technikos naujovės buvo sufokusuotos pirmyn, į ateitį, galbūt todėl kadaise modernumu jis tiesiog stulbino savo amžininkus, o jo fortepijoninės kūrybos populiarumas nė kiek neslūgsta ir šiandien.

 

Prokofjevo Sonatoje, o ir kituose koncerto opusuose, buvo labai vykusiai išryškintas kontrastas tarp dviejų pasaulių, kad ir kur jie būtų – ar asmenybės dvasioje, ar geografijoje. M. Rubackytė atskleidė, jog dvilypumas šiuo atveju yra ne vien programos raktinis žodis, sietinas su kompozitorių charakteriu ar gyvenimu, bet buvo ir lieka vienas kertinių muzikinės dramaturgijos aspektų, kurį kiekviena epocha, o juolab atlikėjas, mato savaip. Pianistė atvėrė daugybę prasmių, neabejoju, jog šią programą skambindama vėl, ji atrastų dar daugiau jos rakursų ir konotacijų.

 

Gausiai filharmonijoje susirinkusi publika, itin šiltai dėkodama pianistei, išprašė ir porą bisų. Atrodo, nė kiek nepavargusi, M. Rubackytė elegantiškai ir emocingai paskambino Chopino Mazurką a-moll, op. 68, Nr. 2 ir melodingąjį Ferenco Liszto „Liebestraum“. Gražiu simboliniu gestu pianistę pagerbė ir „Vilniaus klubas“, jungiantis Vilniaus verslo, mokslo, kultūros žmones. Klubo prezidentas M. Rubackytę paskelbė garbės nare.

 

20-asis Vilniaus festivalis, galima sakyti, buvo užbaigtas šiuo įsimintinu Mūzos Rubackytės rečitaliu. Kitą vakarą, tarsi postliudas, nuskambėjo ir pats paskutinis akcentas – temperamentingo kubiečio Maracos ir jo Lotynų Amerikos džiazo žvaigždžių septeto koncertas „Compensa“ salėje. Festivalis, nuėjęs tokį ilgą kelią, jau įgijo solidų autoritetą tarp žymiausių Europos ir pasaulio atlikėjų. Vilnius jiems tapo svarbiu muzikiniu maršrutu. O mums visiems belieka tikėtis, jog niekas nesutrukdys rengtis jau būsimiems festivalio (ir ne tik jo) renginiams, mąstant apie naujas koncepcijas, koncertų sales, finansus ir profesionaliosios akademinės kultūros (kaip priešpriešos diletantizmui) egzistencijos klausimus.

 

 

Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.
Mūza Rubackytė. D. Matvejevo nuotr.