7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Amžinieji metų laikai

Loreta Narvilaitė, Antonio Vivaldi, Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras Vilniaus festivalyje

Beata Baublinskienė
Nr. 25 (1177), 2016-06-24
Muzika
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.

Vilniaus festivalio krikštatėviu vadinamo lordo Yehudi Menuhino gimimo 100-mečiui skirtame koncerte birželio 13 d. grojo Lietuvos kamerinis orkestras. Yehudi Menuhinas ženkliai prisidėjo prie Lietuvos muzikinės kultūros garsinimo, o ypač glaudus bendradarbiavimas žymųjį litvaką siejo su Lietuvos kameriniu orkestru. Išties, visa birželio 13-oji, galima sakyti, buvo skirta šiam kolektyvui, mat dieną buvo pristatytas autoritetingosios pasaulyje „Deutsche Grammophon“ firmos išleista kompaktinė plokštelė su LKO ir jo meno vadovo, smuikininko Sergejaus Krylovo įrašytais Antonio Vivaldi „Metų laikais“ (taip pat Aštuntuoju ir Devintuoju koncertais smuikui ir styginiams). Vakare chrestomatinį kūrinį orkestras atliko koncerte. Tačiau tai buvo programos „skanėstas“, o pirmoje dalyje nuskambėjo festivalio užsakymu sukurto naujo kūrinio premjera – Loretos Narvilaitės „Į krantą jūra krenta“ styginių orkestrui.

 

Žvelgiant teminiu požiūriu, o ir vertinant stilių, du gamtinės tematikos kūriniai – Narvilaitės ir Vivaldi – gražiai įrėmino koncertą. Kita vertus, ir tai nėra jokia naujiena, šiuolaikinė muzika ir barokas (bei dar senesnė muzika) puikiai tarpusavy dera. Manau, jei greta sudėtume „Į krantą jūra krenta“ ir „Metų laikus“, nepajustume jokio disonanso, ir net atvirkščiai, galbūt surastume vienijančių bruožų.

 

Narvilaitės „Į krantą jūra krenta“ pavadinimas pasiskolintas iš Antano A. Jonyno eilėraščio. Šiai kompozitorei įprasta maniera kūrinyje dera minimalizmui būdingi bruožai ir išraiškos ekspresyvumas. Tad intonacinių segmentų kartojimas (kurį ji pati kildina iš sutartinių tradicijos), muzikinės medžiagos auginimas iš vieno grūdo galiausiai išsilieja į plačias emocines bangas. Pasak Narvilaitės, jai svarbūs buvo jūros, kaip judėjimo, ir kranto, kaip tą judėjimą stabdančios statikos, įvaizdžiai. Bangomūša tapo kūrinio muzikinę medžiagą ir struktūrą formuojančiu principu. „Rašant kūrinį iškildavo vaizdinys – Olandų kepurės kalnas, nuolat ardomas bangų mūšos“, – sako autorė.

 

Narvilaitės kūrinį Lietuvos kamerinis orkestras griežė tiksliai ir išraiškingai. Akivaizdu, kad atlikėjams kūrinio estetika nekėlė jokių techninių rūpesčių ar emocinio pasipriešinimo, o publika sutiko premjerą šiltai, tad belieka tikėtis, kad „Į krantą jūra krenta“ LKO koncertuose nuskambės dar ne kartą.

 

Tarp Narvilaitės ir Vivaldi opusų (nors „Metų laikai“ skambėjo jau antroje koncerto dalyje) buvo atlikta Antoníno Dvořáko Serenada styginiams E-dur, op. 22. Puikus, melodingas kūrinys, orkestro atliktas dainingai, demonstruojant gražų styginių toną. Vis dėlto koncerte šis opusas atliko neutralaus, į nieką per daug nepretenduojančio intermezzo vaidmenį. Ar toks ir buvo sumanymas? Gausiai susirinkusiai publikai turbūt buvo gražu pasiklausyti, bet iš prestižinio festivalio koncerto programos norėčiau tikėtis daugiau konceptualumo. Akivaizdu, kad jėgos buvo taupomos antrajai vakaro daliai, skirtai „Deutsche Grammophon“ prestižo nušviestiems Vivaldi „Metų laikams“. Ir ką gi, Sergejus Krylovas su LKO griežė net geriau už Vanessą Mae! Šaržuoju. Tačiau nenuneigsime fakto, jog „Metų laikai“ jau yra tapę ne tik klasikinės muzikos, bet ir populiariosios kultūros dalimi. Kad ir kaip tai vertintume, publiką „Metų laikai“ audrina taip pat ir dėl šios priežasties.

 

Atlikimas buvo neeilinis. Nors ir daugybę metų diriguojantis, Krylovas vis tiek yra solistas, smuikininkas virtuozas, tad paėmęs savo instrumentą į rankas lyg tapo kitu atlikėju. Iš susikaupusio, santūraus dirigento virto emocijomis trykštančiu virtuozu, atlikėjiško temperamento galia paskui save vedančiu visą orkestrą (kaip ir turi būti atliekant Vivaldi muziką). Lietuvos kameriniam orkestrui teko paplušėti „vejantis“ solistą, tačiau šitaip išryškėjo ir kolektyvo meistriškumas, daugiametis įdirbis. Keturiuose „Metų laikų“ koncertuose apstu epizodų, kur erdvės pasireikšti turi ir orkestro solistai; čia vertėtų išskirti tą vakarą LKO pirmu smuiku griežusią Rūtą Lipinaitytę, o ypač – violončelių grupės koncertmeisterį Dainių Palšauską, su kuriuo net vizualiai Krylovas kūrė savotišką duetą.

 

Publika atlikėjų nepaleido be biso – buvo atlikta populiarioji Pablo de Sarasate’s „Karmen fantazija“.

 

Viso festivalio kontekste LKO koncertas, viena vertus, užėmė savo įprastą poziciją – nė vienas Vilniaus festivalis neapsieina be šio kolektyvo ir Sergejaus Krylovo pasirodymo. Kita vertus, ši tradicija itin gyvybinga – kasmet Lietuvos kamerinio koncertai sutraukia gausią publiką, o ir orkestro meno vadovas pasiūlo įdomių kūrinių: čia verta prisiminti prieš ketvertą metų atliktus Niccolò Paganini–Giedriaus Kuprevičiaus 12 kaprisų (iš ciklo „24 kaprisai“) arba užpernai parengtą „Concerto grosso“ programą su Wolfgango Amadeus Mozarto ir Alfredo Schnittke’s kūriniais.

Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas ir Lietuvos kamerinis orkestras. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.
Sergejus Krylovas. D. Matvejevo nuotr.