Kamerinės muzikos šventė

Birželio 9 d. Birštono kurhauzo salėje ir birželio 11 d. Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje skambėjo kamerinė muzika. Wolfgango Amadeus Mozarto Fortepijoninį kvartetą g-moll (KV 478) ir Gabrieliaus Fauré Fortepijoninį kvartetą Nr. 1 c-moll, op. 15, atliko Kauno styginių kvarteto muzikantai Karolina Beinarytė-Palekauskienė (smuikas), Jurgis Juozapaitis (altas), Saulius Bartulis (violončelė) ir pianistas Gabrielius Alekna.

Lietuvoje ne taip dažnai galima pasiklausyti gero fortepijoninio kvarteto. Priežastis labai paprasta – visi pianistai nori būti žymiais solistais, arba, jei nepavyksta, siekia bent pritarti žymiems vokalistams. O kamerinės muzikos tradicija, jungianti daugiau nei tris gerus muzikantus, tarp kurių būtų ir pianistas, Lietuvoje nėra tokia jau tvirta, kokia galėtų būti. Dėl to mes lyg prarandame (labai retai turime progą pasiklausyti koncertuose) nemažai nuostabių kūrinių, parašytų fortepijoniniams kvartetui, kvintetui ar dar didesnės sudėties kameriniams ansambliams, kuriuose būtinai skambėtų ir fortepijonas.

Į Pažaislio festivalio programą įsispraudęs fortepijoninio kvarteto koncertas priminė, kad kamerinė muzika niekuo nenusileidžia kitiems muzikos žanrams, publikos yra laukiama ir mėgstama. Tiek į Birštoną, tiek į Zapyškį susirinko pilnos salės melomanų. Išties, tikrų muzikos mylėtojų, neišsigandusių nei orų permainų, nei kelio remonto, nukreipusio ne vieną klausytojų ekipažą duobėtu aplinkkeliu. Čia galima būtų plėtoti ir toliau – kodėl melomanai, kodėl ne profesionalai ir pan.? Bet apsistokime prie muzikos. 

Klausiausi koncerto Zapyškio bažnyčioje. Skambėjo puikiai. Atsidavusiai griežė styginiai. Ir, be abejo, nuostabiai instrumentą valdė ir visą ansamblį lyg išminčius vedė pianistas Gabrielius Alekna. Išgirdome brandų ir nuoširdų ansamblinį muzikavimą. Dėl to be galo malonu buvo keliauti kartu su muzikais jų kuriamo pasaulio toliais. Justi vientisą ir įtaigų pasakojimą, emocinį pakilimą ir gilų atliekamos muzikos supratimą. O jei konkrečiau – Mozarto kvartetas skambėjo stilingai, grakščiai, lyg idealas, pakylėtas virš žemiškų rūpesčių. Fauré buvo perteiktas sodriai ir įtaigiai, virtuozinės vietos blykčiojo ir žėrėjo turtingais atspalviais, o plati garsinė skalė ir nuostabiai jautrios piano vietos atsivėrė lyg rasotas baltos rožės žiedas.

Tiesos dėlei reikėtų pridėti, jog scenoje vis dėlto matėme ir penktą dalyvį – smuikininkę Dalią Terminaitę, kuri šįkart profesionaliai asistavo pianistui. Beje, apie pianistų asistentus, kurie, atrodytų, tik perverčia puslapį, dažniausiai niekur ir niekada neužsimenama. Tačiau be jų koncertai neapsieina. Ir nuo šio „nematomo“ dalyvio labai priklauso, ar kūrinys nuskambės sklandžiai.

„Kas gali būti nuostabiau, nei šiltą ir kvapnų birželio vakarą pasiklausyti gražiosios klasikinės muzikos?“ – buvo įrašyta koncerto anotacijoje. Nors oras šeštadienio popietę toli gražu nepriminė vasaros malonumų, koncertas pateisino antraštę ir liko atmintyje kaip išties kvapnus ir šiltas.