Nauja įsimintina pažintis

Neretai išgirstame, kad vienas ar kitas muzikos kolektyvas pakliuvo tarp penkių, dešimties ir t.t. savo žanro geriausiųjų. Šios naujienos labiausiai, regis, domina jaunus vadybininkus ir reklamos specialistus. Profesionalūs muzikantai į tuos sąrašus dažniausiai žvelgia su didesne ar mažesne skepsio doze. Ir nieko peiktino čia nėra, juk profesionalui svarbiausia tuos „išrinktuosius“ išgirsti pačiam, o jau tada spręsti apie jų pajėgumą. Būna labai smagu, jei minėtas skepsis išsisklaido.

Laukiant į Vilniaus festivalį atvykstančio Vengrijos festivalio orkestro, apie „dešimtuką“ taip pat kalbėta. Mat šis kolektyvas yra patekęs taip geriausiųjų pasaulio orkestrų, tik mes Lietuvoje iki šiol jo negirdėjome. Tad pirmoji pažintis intrigavo ir buvo labai laukiama. Dabar po svečių koncerto, birželio 7 d. vykusio Operos ir baleto teatre, drąsiai tvirtinu, kad laukimo viltys pasiteisino su kaupu, o išrinktųjų dešimtukas jokių abejonių nekelia. Ir muzikos profesionalai, kurių šiame koncerte buvo kaip niekada daug, ir gausiai susirinkusi publika koncertu liko sužavėti. Orkestras, jo dirigentas ir solistas pianistas Dénesas Várjonas tiesiog pritrenkė nepaprastai paveikiu muzikavimu ir išpuoselėta meistryste.

Pirmąsyk į Lietuvą atvykusį kolektyvą ir jo įkūrėją reikia bent glaustai pristatyti. Dirigentas ir kompozitorius Ivánas Fischeris vadinamas universaliu muzikantu. Jo talentai reiškėsi nuo jaunystės Budapešte, kur jis studijavo fortepijoną, smuiką, violončelę ir kompoziciją. Paskui studijas tęsė Vienoje, įžymiojo profesoriaus Hanso Swarowskio, kilusio iš Vengrijos, dirigavimo klasėje (pas šį profesorių 1973–1974 m. stažuotis teko ir mūsiškiui Jonui Aleksai). Vienoje greta simfoninės ir operinės Fischeris ypač intensyviai studijavo baroko ir klasicizmo epochos muziką, dvejus metus dirbo legendinio Nikolauso Harnoncourt’o asistentu. 1976 m. laimėjęs Londone Ruperto fondo dirigentų konkursą tapo kviestiniu BBC ir Londono simfoninio orkestro dirigentu. Pastarajam jis dirigavo 1982 m., per orkestro pasaulines gastroles. 1983 m. su Los Andželo filharmonijos orkestru debiutavo JAV. Tais pačiais metais sugrįžo į Budapeštą ir kartu su bendraamžiu, žinomu pianistu Zoltánu Kocsisu įkūrė šį Budapešto festivalio orkestrą, kuriam iki šiol vadovauja. Tai, ką jis per palyginti trumpą laiką su kolektyvu pasiekė, stebina ne vieną užsienio kritiką.

Greitai išgarsėjęs kolektyvas koncertuoja Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose (dar vasario mėnesį grojo Niujorko „Carnegie Hall“), gastroliavo Japonijoje ir Pietų Amerikoje, be to, intensyviai daro įrašus, kurie įvertinti svarbiais apdovanojimais. Orkestras atlieka įvairią klasikinę ir šiuolaikinę muziką, jo programose gausu dabar kuriančių vengrų kompozitorių veikalų, nuolat plečia ryšius su skirtingais visuomenės sluoksniais, rengia įvairias edukacines programas, rūpinasi muzikos sklaida ten, kur paprastai klasikinė muzika nepasiekiama, puoselėja tarpkultūrinius ryšius. Neatsitiktinai maestro Fischeris yra gavęs aukščiausius Europos šalių ir savo tėvynės apdovanojimus. Vadovavęs Kento ir Liono operoms bei Vašingtono nacionaliniam simfoniniam orkestrui, maestro dabar yra pagrindinis Berlyno „Konzerthausorchester“ (Koncertų rūmų orkestro) dirigentas ir gastroliuojantis maestro, kviečiamas diriguoti žymiausiems Europos ir Amerikos orkestrams bei operos teatrų spektakliams.

Programa, kurią atvežė svečiai, buvo patraukli ir stilistiškai įvairi. Koncertą atvėrė Igorio Stravinskio baletas „Kortų žaidimas“ („Le jeux des cartes“), neoklasicistinio laikotarpio kūrinys, sukurtas choreografo George’o Balanchine’o užsakymu. Trys kūrinio dalys prasideda kiek apsimestinai iškilminga teatrališka tema (taip ją visuomet suvokiu aš), kiekvienoje dalyje įgaunančia naujų spalvų. Galima kaskart nustebti, kiek išradingumo, charakteringų motyvų, raiškos niuansų glūdi šioje spalvingoje muzikinėje drobėje. Ir humoro, persmelkiančio daugelį muzikos epizodų. Pats kompozitorius sakė, kad baleto idėja jam atėjo į galvą lošiant pokerį. Gal tie, kurie moka šį žaidimą, išgirdo jam būdingų elementų. Jei nelošia, išraiškingi orkestro balsų persigrupavimai kėlė vaizdingų asociacijų su šokančiomis kortomis ir jų susidūrimais (deja, pas mus „Kortų žaidimas“ niekada nebuvo pastatytas, o ir muzika, kiek mano atmintis siekia, nebuvo atlikta). Imponavo laisvas ir nesuvaržytas orkestro grojimas, lankstus žaismingų maršų, valsų, juokingų replikų, kartais virstančių komiška balsų makalyne, perteikimas. Raiškiai suskambėjo daugybė orkestro instrumentų solo, ypač pūtikų. Forte vietose orkestras skambėjo minkštai, nepiktnaudžiaudamas garso jėga. Vienu sakiniu, orkestras grojo žaismingai, tarsi pats tomis kortomis ir žaistų.

Ferenco Liszto Antrasis koncertas fortepijonui ir orkestrui A-dur, kuriame solavo pianistas D. Várjonas, perkėlė į romantiškų jausmų valdas, tiesiog panardino į ekstazę. Šiose valdose muzikantai atvėrė savo jautrias sielas, neslėpdami nė menkiausio virptelėjimo. Koks jausmingas buvo violončelės solo ir fortepijono duetas lyrinėje Allegro moderato dalyje! Pianistas grojo „Bösendorfer“ firmos fortepijonu, kurio skambesys, ypač bosai, priminė XIX a. pagamintų instrumentų garsą. Kaip tik „Bösendorferiu“ ir „Bechsteinu“ labiausiai mėgo skambinti pats Lisztas, nes tik šių dirbtuvių fortepijonai atlaikydavo jo išgaunamus galingus garsus. Várjonas koncerto muziką perteikė techniškai tobulai, meniškai brandžiai ir kartu ryškiai individualiai. Sužavėjo ypač jautrus pianisto sąlytis su klaviatūra, turtingas spalvų, sakyčiau, unikalus garsas nuo vos juntamo švelnaus bangavimo iki siautulingų fortissimo. Prieš mėnesį žavėjausi jaunutės japonų pianistės, Balio Dvariono konkurso Grand Prix laureatės Jukines Kuroki šio koncerto atlikimu. Dabar, palyginus su vengrų pianisto, aną interpretaciją pavadinčiau jaunatviškai nuoširdžia ir atvira, o šią – giliai apmąstyta, subrandinta, nušviesta asmeniškai išgyventų jausmų. Kažkoks tikras, prasmingas ir gaivus skambinimas. Gilumoje kunkuliuojančias emocijas kontroliavo skonis ir saikas. Suprantama, laukėme biso. Labai subtiliai buvo paskambinta Roberto Schumanno pjesė „Warum?“ („Kodėl?“) iš „Fantasiestücke“, op. 12.

Koncertą užbaigė Antoníno Dvořáko Aštuntoji simfonija G-dur, leidusi pilnavertiškai pasinerti į šio simfoninio pasakojimo jūrą ir gėrėtis gerai skambančios muzikos grožiu: nuoširdžiai dainuojančiomis violončelėmis, liaudiškomis tercijomis vinguriuojančiais klarnetais, melodingais trimito šaukiniais. Orkestras čia atsivėrė visapusiškai, nuo homogeniškų styginių, spalvingų pūtikų iki jautrios muzikalios mušamųjų grupės, vėl atkreipusios dėmesį minkštu skambesiu. Meistriškai perteikta Dvořáko muzika privertė visiškai užmiršti dabarties realybę.

Maestro Fischeris po ovacijų audros bisus pristatė švaria taisyklingai kirčiuota (ką reiškia jautri muzikanto ausis!) lietuvių kalba. Gerai, kad paskelbė, nes tikrai niekas iš salės nebuvo girdėjęs Dvořáko dainos „Skausmas“, kurią, daliai muzikantų pritariant, padainavo orkestro moterų stygininkių choras. Dar vienas bisas – Bélos Bártoko Rumunų liaudies šokis, ugningai užbaigęs koncertą.

Vengrų atlikėjai pas mus atvyksta labai retai. Tikėkimės, ši nauja įsimintina pažintis atnaujins tarpkultūrinius mūsų ryšius.