Koncertas muzikos riteriui

Vilniaus festivalio tradicijos kibirkštį įskėlė Mstislavas Rostropovičius. „Galime tvirtinti, kad jau pirmasis festivalio vakaras, Operos ir baleto teatre maestro Mstislavo Rostropovičiaus diriguotas „Romeo ir Džuljetos“ spektaklis, tai, kad šis menininkas atvyko į Vilnių, tapo tik tik prasidėjusio festivalio kulminacija. Sausakimšoje Operos ir baleto teatro salėje užgniaužę kvapą klausėmės didžiojo muzikos riterio išgyventos, įprasmintos, išjaustos ir įvaizdintos Prokofjevo muzikos“, – 1997 m. rašė pirmosios festivalio muzikologinės (t.y. ne žurnalistinės) recenzijos autorė Živilė Ramoškaitė. Recenzija paskelbta „7 meno dienose“, kur šio festivalio renginiai nušviečiami jau 20 metų ir, beje, pateikiant realų vaizdą, kas sukūrė virpančią festivalio istoriją.

Pagrindinis Vilniaus festivalio organizatorius Gintautas Kėvišas Mstislavą Rostropovičių laiko festivalio įkvėpėju ir vienu idėjinių vadovų. Festivalio programose šiam Maestro skiriamas reikšmingas dėmesys. Pats Mstislavas Rostropovičius dar yra koncertavęs su Nacionaliniu simfoniniu orkestru 2004 m. – dirigavęs Piotro Čaikovskio muzikos vakarą. 2007-ųjų festivalis jau, deja, a.a. Maestro pagerbė dideliu, teatralizuotu Johanno Sebastiano Bacho „Jono pasijų“ pastatymu Operos ir baleto teatre. Šiemet, birželio 9 d., XX Vilniaus festivalis Mstislavui Rostropovičiui paskyrė grandiozinę Gustavo Mahlerio 5-ąją simfoniją ir M. Rostropovičiaus fondo stipendininko Žilvino Brazausko pasirodymą Nacionalinėje filharmonijoje.

Koncertui klarnetininkas Žilvinas Brazauskas atvyko iš Vokietijos. Jo mokytojas Lietuvoje – Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos pedagogas Vitalius Žemaitis, išugdęs ne vieną M. Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondo stipendininką (pirmasis iš jų – Vytautas Giedraitis). „Nežinau nė kaip ir išreikšti visą dėkingumą žmonėms, kuriems kilo idėja įkurti ir puoselėti šį fondą. M. Rostropovičiaus fondą aš laikau keliu, tiek savo mokinių, tiek ir savo paties“, – sako Vitalius Žemaitis (www.rostropovich.lt), kurio keletą auklėtinių Fondas remia ir šiuo metu.

Vilniaus festivalio koncerte Žilvinas Brazauskas atliko Jeano Françaix Koncertą klarnetui ir orkestrui. Šį kūrinį klarnetininkas pasirinkęs, nes muzika yra žaisminga ir energinga, koks buvęs pats Maestro. Klarneto koncertas – tradicinio žanro, keturių dalių kūrinys, visas mažorinis, be kontrastų ir be šešėlių, paremtas lyg mechaniniu trumpų motyvėlių kartojimu visais orkestro instrumentais bei jų ansambliais. Solisto partija parašyta tikram virtuozui: čia vyrauja greiti pasažai – tiesiog gamos, o Andantino dalį tenka groti ypač tyliai melodingų styginių fone. Išraiškingai artikuliuodamas Ž. Brazauskas perteikė prancūzišką muzikos žavesį – saulėto neoklasicizmo smagumą, minėtais pasažais – netgi džiugesį. Kad tai nėra paprasta ir savaime suprantama, rodo kitų atlikėjų internetiniai įrašai, užfiksavę sąmoningai forsuoto garso, primityvaus frazavimo, nekonceptualaus mąstymo ir kitaip grubias interpretacijas. Šio kūrinio esminį švelnumą bei nerūpestingumą išryškino ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras bei vakaro viešnia iš Kanados dirigentė Keri-Lynn Wilson. Dirigentė didžiuojasi turinti giminės šaknų Ukrainoje, augo Toronte, Kanadoje, garsių muzikantų šeimoje. K.-L. Wilson pasiklausyti į Vilnių buvo atvykęs jos vyras, Niujorko „,Metropolitan“ operos vadovas Peteris Gelbas, giminyste susijęs su Vilniuje gimusiu Jascha Heifetzu.

Anot spaudos, K.-L. Wilson ir P. Gelbas susidraugavo bendradarbiaudami su legendiniu dirigentu Claudio Abbado. Dirigentė prisipažįsta jaučianti didžiulę jo įtaką. Regis, mes ją taip pat galėjome matyti ir girdėti. Koncerte dirigentė muzikavo taupiais, aiškiais rankų judesiais, nešokdama jokių baletų ir kartais visiškai nuleidusi dešinę ranką, tačiau vis vien gyvai bendraudama su orkestru. „Abadiškai“ šviesios aistros persisunkusios dainavo styginių, ypač violončelių unisoninės melodijos, tiesiog stulbinamai – valtornų kartu grojamos melodinės bangos. Nesu tikra, ar Nacionaliniam simfoniniam kasdien pasitaiko proga taip rūpestingai išpuoselėti ir ekstremaliai kontrastingą dinamiką, įprasminti jos skambesį iki pat abiejų kraštų.

Mūsų nacionalinis simfoninis, lankstus lyg 100 veidų aktorius, buvo apskritai sunkiai beatpažįstamas. Kontrastine polifonija – kai instrumentai solo ar grupėmis kartu su visu orkestru groja atskiras tarsi nepriklausomas partijas – paremtas veikalas leido muzikantams pasireikšti iš visos sielos. Todėl viskas skambėjo su menine pagarba – ir muzikai, ir į orkestrą reaguojančiai dirigentei. Galbūt kartais dirigentė muziką traktavo pernelyg paprastai, galbūt kada nors ją labiau patrauks teatrališka tos muzikos didybė. Tačiau dabar ji atvėrė globališkesnį mūsų orkestro skambesį, laisvesnį kvėpavimą. Atsiskleidė ekspresionistiniai kūrinio blokai, taip pat vos girdimi tragiški vidiniai išgyvenimai, per muziką buvo perteiktas pasaulio chaosas. Ir džiaugsmingas išsivadavimas iš jo.