Muzika

Julijus Grickevičius

Mintys po tarptautinio perkusijos festivalio „Ritmo viražai“

Gegužės 3 d. Vilniuje, gegužės 4–5 d. Šeduvoje įvyko trečiasis tarptautinis perkusijos festivalis „Ritmo viražai“. Per keletą dienų festivalis ir jo meno vadovas Arkadijus Gotesmanas pateikė koncentruotą programą, slepiančią ne vieną meninį iššūkį. Ypač kai festivalis vyksta Šeduvoje, kur retai skamba džiazas ar improvizacinė muzika. Kaip tik į šiuos žanrus festivalio rengėjai šiemet ir nusitaikė. Už gana sudėtingą programą vietos publika atlikėjams atsilygino atvirumu ir drąsiai žengė paskui savo muzikinius vedlius į improvizacinės muzikos kosmosą.

Eglė Mikalajūnė

Arba kodėl muzikinis dangus turi daugiau žvaigždžių

Parodoje „Kolekcionuojant hitus: kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorės siekia apmąstyti populiarumo temą ir kartu įvaldyti pačias populiarumo strategijas, kurių kartais trūksta Vilniaus šiuolaikinio ir moderniojo meno scenoje. Viena tokių strategijų buvo pakviesti parodoje dalyvauti žinomus Lietuvos muzikos kūrėjus. Kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigusiais kompozitoriais Arturu Bumšteinu ir Vytautu V. Jurgučiu projekte pakviesta dalyvauti nemažai populiariosios muzikos (svarbu populiariosios muzikos nepainioti su popmuzika. Terminas „populiarioji muzika“ apima įvairius žanrus, tokius kaip rokas, hiphopas, klubinė elektroninė muzika, metalas ir kt.) atstovų, tokių kaip Andrius Mamontovas, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka, Rokas Beliukevičius, Migloko, „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“, „Solo Ansamblis“, „Freaks on Floor“. Muzikantams buvo pasiūlyta sukurti vizualiojo meno kūriniams skirtų darbų, taip tikintis praplėsti įprastą dailės ir šiuolaikinio meno parodų auditoriją – juk muzikos kūrinys gali tapti mediatoriumi, padedančiu žiūrovui atrasti daugiau prasmių dailės kūrinyje, be to, šie vardai gali padėti prisikviesti jiems ištikimą publiką į muziejų – publiką, kuri yra daug platesnė nei įprastinė parodų auditorija.

Ieva Gelžinytė

Mintys po Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, pianistų Indrės Baikštytės, Gintaro Januševičiaus ir dirigento Tung-Chieh Chuango koncerto

Nacionalinė filharmonija vis džiugina puikiais orkestriniais koncertais. Šį kartą, gegužės 5 d., išgirdome ne tik kokybiškos muzikos dozę, dvigubą fortepijono galią, bet ir čekų muzikos gūsį. Nors koncerto programą apgaubė patriarchai – Berdřichas Smetana ir Antonínas Dvořákas, centrine jos dalimi tapo XX a. pradžios kompozitoriaus Bohuslavo Martinů koncertas dviem fortepijonams. Šiame koncerte kartu pirmą kartą grojantiems, bet publikos seniai pažįstamiems ir mylimiems solistams Indrei Baikštytei ir Gintarui Januševičiui bei Lietuvos nacionaliniam simfoniniam orkestrui dirigavo jau antrąkart Lietuvoje viešintis dirigentas Tung-Chieh Chuangas, kuris, rodos, atnešė dar didesnį pozityvumo ir pavasariškos energijos gūsį.

Aušra Strazdaitė-Ziberkienė

Respublikiniam jaunųjų atlikėjų festivaliui „Muzika muziejuje 2018“ pasibaigus

„Paliesiu tėvus. Žinokit, kad vaikai jūsų, jauni būdami, turi daugiau už jus patvaros, gyvenimo, o neturėdami kur tos spėkos dėti, panaudoja – ne dėl savo kaltės – blogiems tikslams. Duokit jiems mokslą, kaipo įrankyti pelnyti duoną, o muziką – kaipo pašvelninimui jų sielos, dvasinės dinamikos, ir jūs turėsite tikrai džiaugsmą ir pasigėrėjimą savo vaikų prakilnumu“ (Mikas Petrauskas, Kaip ir išpažintis, „Sandara“, 1927 m.).

Neatsitiktinai čia ir festivalio programoje buvo panaudoti šie kompozitoriaus, pirmosios lietuviškos operos „Birutė“ autoriaus Miko Petrausko žodžiai. Jis į Lietuvos muzikos istoriją įėjo ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip pedagogas, chorų organizatorius, lietuvybės skleidėjas. Dirbdamas Amerikoje jis būrė jaunus žmones, stengdamasis kelti jų tautinę savimonę, įsteigė „Lietuvių muzikos konservatoriją“. Petrauskų namuose visada buvo vaikų – čia užaugo Miko Petrausko, Kipro ir Elenos Petrauskų vaikai kartu su išgelbėta ir užauginta smuikininke Danute Pomerancaite. Tvirtai tikiu, kad šis namas džiaugiasi, kai čia skamba muzika, šurmuliuoja vaikai. 

Laimutė Ligeikaitė

Pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis „Organum“ salėje

Keistas tas muzikantų santykis su Vienos klasikais. Vieni juos garbina kaip ir visuotinai įprasta, kiti garbina, bet mintyse nekenčia, dar kiti atvirai nekenčia ir pripažįsta tik kitų epochų kūrybą. Dar tas santykis diferencijuojasi pagal autorius: vienoks požiūris į Mozartą, kitoks į Beethoveną. Klasikus vis naujai permąsto atlikėjai, muzikologai, net ir kompozitoriai. Apsistokime, pavyzdžiui, prie Beethoveno. Vienu iš simptomiškų pavyzdžių galėtų būti Beethoveno refleksijos dabarties muzikos kūryboje. Išnaudodamas visą postmodernistinį pliuralizmą, santykius su Beethovenu aiškinosi ne vienas šiuolaikinis Vakarų Europos ir Lietuvos kompozitorius, pateikdamas pačias įvairiausias tokio santykio formas – nuo perkurtų simfonijų iki teatro performansų ar net filmų. Kaip ryškiausius pavyzdžius paminėčiau Louis Andriesseno „The 9 Symphonies of Beethoven“ (1970), Mauricio Kagelio „Ludwig van“ (1969–1970), Michaelio Gordono „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“ (2006), Vidmanto Bartulio performansą „Mein lieber Freund Beethoven“ (1987), Ramintos Šerkšnytės „Fires“ simfoniniam orkestrui (2010) ir kt. Tai rodo amžiną Beethoveno aktualumą.

„Perrašydamas“ Septintąją simfoniją, Gordonas susimąstė, ar jis transformuoja Beethoveno muziką, ar ši didinga muzika transformuoja jį patį. Matyt, panašus klausimas kyla ir atlikėjams, kurie imasi šio klasiko kūrinių. Ypač sudėtinga pianistams, kurie scenoje (ar įrašų studijoje) stoja į susirėmimą su Beethovenu „vienas prieš vieną“: su jo įvaizdžiu (čia jau kitokiu nei simfonijose), muzikinės minties vingiais, amžina interpretacijos paslaptimi. Ir amžinu aktualumu.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Įspūdžiai iš paskutinių tarptautinio festivalio „Sugrįžimai“ koncertų

Vilniaus arkikatedroje bazilikoje balandžio 8 d. koncertą surengė LMTA profesorės Virginijos Survilaitės absolventė Liana Dolgopolova, šiuo metu besitobulinanti Princo Klauso konservatorijoje Groningene (Nyderlandai). Jai talkino taip pat studentė dainininkė Fausta Balčaitytė (sopranas). Sakralinės muzikos valandą tyru tyliu ir išraiškingu giedojimu užbaigė Vilniaus kultūros centro moterų choras „Liepos“, jam profesionaliai dirigavo jo meno vadovė Audronė Steponavičiūtė-Zupkauskienė.

Po Renatos Dubinskaitės ir ansamblio „Musica humana“ koncerto

Miela Renata, Tavo koncertas Trakų pilies menėje balandžio 29-ąją buvo tikrai įspūdingas ir svarus – tikras rečitalis. Būdama žinoma ansamblių dalyvė, organizatorė, menotyrininkė, meno daktarė, vadybininkė, direktorė, iniciatorė, vertėja, koncertų vedėja, įrodei esanti ir pajėgi didelio koncerto solistė. Tai labai daug. 

Algirdas Klova

Aplankytų koncertų įspūdžiai

Neoficialiai šiemet festivalis „Kaunas Jazz“ prasidėjo jau balandžio 19 d., atrodytų, keistokoje vietoje – Kauno autobusų stotyje. Bet taip tik atrodo. Į čia vykusį Kotrynos Juodzevičiūtės ir jos grupės koncertą susirinko tikrai didelis būrys klausytojų, nuoširdžiai sutikusių dainininkę, anksčiau dainavusią su grupe „Silent Blast“ ir laimėjusią TV „Lietuvos balso“ konkursą. Balandžio 20 d. Panevėžio muzikiniame teatre koncertavo britų klavišininkas Oli Silkas, surengęs trijų dienų turą Lietuvoje ir dar grojęs „Vandenio“ muzikos klube Palangoje ir Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus salėje. Balandžio 21-osios vakarą buvo surengtas koncertas alaus gamyklos „Volfas Engelman“ studijoje, nes aludariai sukūrė festivalio gėrimą, kuris renginyje ir buvo degustuojamas. Gausiai susirinkusiai publikai studijoje pasirodymą surengė ilgametis „Kaunas Jazz“ dalyvis, Nacionalinės premijos laureatas Petras Vyšniauskas ir puikus gitaristas Vladimiras Kaplanas. Įvyko dviejų dalių romantiškas koncertas, buvo net šokama, o per pertrauką papasakota apie gilias aludarių meno tradicijas.

Goda Marija Gužauskaitė

Elektroninės muzikos festivalio „Jauna muzika“ įspūdžiai

Nuo 1992-ųjų rengiamas „Jaunos muzikos“ festivalis šiais metais pristatė net penkis elektroninės ir elektroakustinės muzikos koncertus, „JM Naktų“ programą bei diskusiją „Elektroninės muzikos festivalio pokyčiai, galimybės ir perspektyvos“, vykusią LMTA Muzikos inovacijų studijų centre. Maloniai nuteikė stilistinė bei žanrinė koncertų įvairovė ir profesionalus muzikologės Rasos Murauskaitės renginių vedimas.

Rita Nomicaitė

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro, Georgo Marko ir Martos Sudrabos koncerto įspūdžiai

Balandžio 28 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje buvo nuspalvintas kilnios austriškos kultūros – stilistiniu lankstumu garsėjantį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą taip įkvėpė scenos partneriai užsienio svečiai. Dirigentas – Austrijoje gimęs ir gyvenantis Georgas Markas, jau daugelį metų atvykstantis muzikuoti su šiuo ir Lietuvos kameriniu orkestrais (kaip retas kuris užsienietis, tarp bendradarbių – Bergeno, Slovakijos, Reino krašto, Sankt Peterburgo valstybinių orkestrų, Maskvos Čaikovskio simfoninio orkestro ir kolektyvų Pietų Amerikoje bei Tolimuosiuose Rytuose – savo biografijoje mini ir Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą). Austrijoje tobulinosi, o šiuo metu Vienos filharmonijos orkestre groja Latvijos violončelininkė Marta Sudraba, buvusi ansamblio „Kremerata Baltica“ muzikantė.

M. Sudraba su orkestro styginiais, diriguojant G. Markui, atliko Pēterio Vasko Koncertą violončelei ir styginiams Nr. 2 „Klātbūtne“ („Būtis“). Tai trijų dalių romantizmo mastelių kūrinys su vaskiškai plačia amplitude banguojančiais judėjimo greičiais ir garsų intensyvumu. Veikalas baigiamas epizodu, tarsi coda, anot kompozitoriaus, lopšine, kur solistė grieždama ima niūniuoti kitą melodiją nei instrumento. „Niekas nesibaigia, pabaiga yra nauja pradžia“, – filharmonijos parengtame anonse girdime komentuojantį autorių. Iki šiol girdėtų atlikėjų interpretacijos grindžiamos patetine kūrinio puse, pasitelkiant perspaustą, įtemptą garsą bei neramią frazuotę. Tad, rengiantis opusą klausytis šįkart, intrigavo, ar vėl nesusidursime su „raudojimu“ bei desperatišku blaškymusi. Ir herojų apverkiančia lopšine.