Festivalio „Kaunas Jazz“ grožis ir skonis

Neoficialiai šiemet festivalis „Kaunas Jazz“ prasidėjo jau balandžio 19 d., atrodytų, keistokoje vietoje – Kauno autobusų stotyje. Bet taip tik atrodo. Į čia vykusį Kotrynos Juodzevičiūtės ir jos grupės koncertą susirinko tikrai didelis būrys klausytojų, nuoširdžiai sutikusių dainininkę, anksčiau dainavusią su grupe „Silent Blast“ ir laimėjusią TV „Lietuvos balso“ konkursą. Balandžio 20 d. Panevėžio muzikiniame teatre koncertavo britų klavišininkas Oli Silkas, surengęs trijų dienų turą Lietuvoje ir dar grojęs „Vandenio“ muzikos klube Palangoje ir Raudondvario dvaro menų inkubatoriaus salėje. Balandžio 21-osios vakarą buvo surengtas koncertas alaus gamyklos „Volfas Engelman“ studijoje, nes aludariai sukūrė festivalio gėrimą, kuris renginyje ir buvo degustuojamas. Gausiai susirinkusiai publikai studijoje pasirodymą surengė ilgametis „Kaunas Jazz“ dalyvis, Nacionalinės premijos laureatas Petras Vyšniauskas ir puikus gitaristas Vladimiras Kaplanas. Įvyko dviejų dalių romantiškas koncertas, buvo net šokama, o per pertrauką papasakota apie gilias aludarių meno tradicijas.

Oficialiai festivalis atidarytas balandžio 22 d. Kauno rotušėje, o meras Visvaldas Matijošaitis tradiciškai perdavė simbolinį miesto raktą „Kaunas Jazz“ direktorei Audrai Jučienei. Šventėje dalyvavo kultūros ministrė Lijana Ruokytė-Jonsson, Vengrijos ir Izraelio ambasadoriai, kiti oficialūs asmenys ir festivalio svečiai. Koncertinėje dalyje išgirdome tarptautinį kvartetą „V4 Quartet“, kuriame groja Vengrijos, Lenkijos, Čekijos ir Slovakijos muzikai. Grupės lyderis – Belgijoje gyvenantis vengrų saksofonininkas Tamásas Zsári. Koncertuose skamba jo kompozicijos, dvelkiančios mainstream stilistika. Tamásas daug groja Vengrijos ir Belgijos klubuose bei festivaliuose su įvairiais muzikantais. Puikus kontrabosininkas Tomášas Liška (Čekija) mokslus baigė Prahos muzikos akademijoje, vėliau Berlyno džiazo institute. Šiuo metu daug groja su įvairiais čekų muzikantais, ir ne tik džiazą. Vienas ryškiausių Slovakijos būgnininkų Marianas Sevcikas mokėsi Bratislavoje, groja su geriausiomis Europos džiazo grupėmis. Vroclave gimęs romantiško stiliaus lenkų pianistas Kuba Stankiewiczius, išsiskiriantis labai gražiu fortepijoniniu garsu, studijavo Bostone, 1990 m. grojo su „Artie Shaw Orchestra“ ture po JAV, dabar dirba su daugybe lenkų muzikų. Visi keturi muzikantai kuria malonią, nesudėtingo džiazo muziką, leidžiančią publikai mąstyti jaukiai klausantis.

Tą patį vakarą Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje koncertavo britų pianistas Oli Silkas su grupe. Praėjusio amžiaus pabaigoje O. Silkas pradėjo kurti muziką kaip džiazo ir funk dueto „Sugar and Silk“ narys. Jų muzikai išpopuliarėjus Europoje, 2006-aisiais O. Silkas pradėjo solinę karjerą ir ją tęsia iki šiol. Jo diskografijoje – jau penki soliniai albumai (vieną jų galėjo įsigyti ir gerbėjai Lietuvoje) ir kone dešimt melodijų, patekusių į populiariausių JAV smooth džiazo kūrinių dešimtuką. Straipsniuose teigiama, kad tai – melodingas, įsimenantis džiazas. O. Silkas, beje, yra žinomas kaip prodiuseris, kuravęs ne vieno tarptautinio džiazo festivalio programą, sukūręs muzikos populiariems TV šou (tarp jų Oprah Winfrey laidai), gastroliavęs nuo Mozambiko iki Australijos. Drauge su O. Silku Lietuvoje dainavo Debby Bracknell, gitara grojo Markas Jaimesas, bosine gitara Julianas Cramptonas, mušamaisiais Westley Josephas.

Vilniaus publikai festivalis skyrė labai įspūdingą ir ypač kokybišką aklo amerikiečių vokalisto ir gitaros virtuozo Raulio Midóno koncertą. Tai muzikas, kurio tiesiog malonu klausytis, kad ir ką jis grotų. R. Midónas prieš keliolika metų tapo muzikos pasaulio sensacija, jo sugebėjimams komplimentus žeria muzikos pasaulio superžvaigždės. Sausio pabaigoje vykusioje „Grammy“ apdovanojimų ceremonijoje naujausias jo albumas „Bad Ass and Blind“ buvo nominuotas geriausio vokalinio džiazo albumo kategorijoje, deja, šįsyk apdovanojimo negavo. Pasiklausęs šio albumo nutariau, kad jis tikrai vertas apdovanojimo. Nuo mažens gitara grojantis ir dainuojantis Raulis į muzikos pasaulį įsiveržė kaip pritariantysis Enrique’s Iglesio, Shakiros ir kitų popžvaigždžių vokalistas, o praėjusio dešimtmečio pabaigoje pradėjo sėkmingą solinę karjerą ir buvo greitai pastebėtas legendinio prodiuserio Arifo Mardino. Šiandien jis jau yra išleidęs devynis albumus, grojęs ir dainavęs su Stevie Wonderiu, Herbie Hancocku ir kitomis įvairių žanrų garsenybėmis. Asmeniškai man labiausiai patiko jo koncertas su Richardu Bona. Šiltas R. Midóno balsas gražiai susilieja su džiazo, soul, funk, flamenko elementais, o scenoje jis spinduliuoja energija ir virtuozišku grojimu, iš gitaros išspausdamas viską, kas įmanoma ir neįmanoma, balsu puikiai išgaudamas trimito tembrą ir juo improvizuodamas. JAV leidinys „The Huffington Post“ rašė:
„Jis groja su tokia laisve ir džiaugsmu, jog atrodo, kad jo rankos šypsosi.“

Tikrąją festivalio „Kaunas Jazz“ pradžią kasmet pažymi varpų muzikos koncertas ir šiemet tai buvo Giedriaus Kuprevičiaus improvizacijos karilionu. Skambėjo senųjų filmų ir įvairių miuziklų, džiazo melodijos, lengvųjų žanrų muzika. Prisiminiau tuos laikus, kai šimtai žmonių susirinkdavo Kauno Karo muziejaus sodelyje pasiklausyti Viktoro ir Giedriaus Kuprevičių grojimo ir užplūsdavo išėjimą iš bokšto, norėdami pasveikinti numylėtus muzikantus. Dabar prie bokšto susirinko ne daugiau kaip trisdešimt žmonių. Gal kaltas šaltas oras, o gal ledo ritulys, vykęs „Žalgirio“ arenoje? Turbūt ne. Manau, tai visuomenės kultūros stoka. O muzika buvo puiki, nuotaika gera, švietė saulė, netoliese vaikai piešė ant asfalto, o prie VDU durų grojo pučiamųjų orkestras „Ąžuolynas“. Buvo tiesiog gera.

Pirmieji didžiojoje festivalio scenoje – prancūzai „Mezcal Jazz Unit“ (Christophe’as Azema – saksofonas, Jeanas-Marie Frédéricas – gitara, Emmanuelis de Gouvello – bosas ir Danielis Solia – mušamieji) su lietuviais – Dominyku (trimitas) ir Petru (saksofonas) Vyšniauskais. Petras su šia kompanija yra grojęs dar 1995 m. ir įrašęs albumą „Ignalina“. Šiemet prancūzai jau kiek kitokie, žinoma, kitokie ir Vyšniauskai. Subrendęs ir labai patobulėjęs Dominykas, rodos, nenoromis virto pagrindine koncerto figūra, nors ir neslėpė susižavėjimo tėvo muzikavimu. Labai įdomi, kone visą pasaulį išmaišiusi „Mezcal Jazz Unit“ šį kartą, rodos, taip ir nesugebėjo atsiskleisti kaip lyderiai, pozicijas aiškiai užleido Lietuvos muzikantams, be kurių šis koncertas būtų tikrai praradęs dalį žavesio.

Didžiausia festivalio žvaigžde turėjo būti ir ja tapo vienas žymiausių pasaulinio džiazo pianistų, dviejų „Grammy“ apdovanojimų laimėtojas legendinis Bobas Jamesas. Šio pianisto, aranžuotojo ir prodiuserio karjera trunka jau daugiau nei penkis dešimtmečius. Dar 1965-aisiais jis muzikavo su legendiniu Chetu Bakeriu, o po darbų su didžiausiais grandais, matyt, reikšmingiausia jo karjeros dalis buvo susijusi su 1991 m. suburta grupe „Fourplay“, gyvuojančia iki šiol. Ji vadinama vienu populiariausių visų laikų smooth džiazo kolektyvų, o pats B. Jamesas priskiriamas prie šio žanro pradininkų. Gimtasis Maršalo miestas muzikantą pagerbė pradėdamas rengti jo vardo džiazo festivalį. Šiandien B. Jameso muzika skamba, rodos, dar brandžiau, dar užtikrinčiau, nei buvau girdėjęs įrašuose. Koncerte jo akys išdavė, kokį malonumą jaučia grodamas, ir kaip muzika, kurią grojo prieš daugybę metų, dabar atgimsta kitaip, pajaučiama iš naujo. Pats muzikas stebėjosi, kad dar yra pasaulyje vietų, kur jis nebuvo, ir viena jų – Lietuva. Čia jis atvyko su gana jaunu kontraboso virtuozu, nepaprastai technišku ir išradingu muzikantu Michaeliu Palazzolo. Pastarojo grojimas koncerte, matėsi, žavėjo patį B. Jamesą. Prie koncerto sėkmės, be jokios abejonės, prisidėjo labai išraiškingai, subtiliai grojantis būgnininkas Patrickas Williamsas.

Šeštadienį pirmieji pasirodė puikiai žinomi Lietuvos džiazo grandai: Vytautas Labutis (saksofonas, klavišiniai), Janas Maksimovičius (saksofonas), Linas Būda (mušamieji) ir Leonidas Šinkarenka (boso gitara), sudarantys naują Leonido kvartetą „Shinkarenko Jazz 4N“. L. Šinkarenka scenoje debiutavo prieš 37 metus, koncertavo įvairiausiose erdvėse, grojo ir įrašinėjo su gausybe muzikantų, gavo daugybę apdovanojimų, tarp jų ir iš prezidento Valdo Adamkaus rankų. Kolektyvas didelių įmantrybių scenoje neieškojo, tačiau kai turi tokią sceninę patirtį, muzikinį skonį ir techniką, pakanka tik naudotis šiais komponentais. Taip ir buvo padaryta, ir padaryta puikiai!

Jacobas Karlzonas – Švedijoje puikiai žinomas, jau daugiau nei dešimt solinių albumų įrašęs, kelių dešimčių kitų muzikantų įrašuose dalyvavęs vienas geriausių šios šalies pianistų, Švedijos radijo 2010 m. paskelbtas geriausiu šalies muzikantu. Jis, beje, taip pat žinomas ir kaip ilgametis „Kaunas Jazz“ festivalyje viešėjusios dainininkės Viktorios Tolstoy muzikinis partneris. Jacobo muzika balansuoja tarp klasikos ir avangardo, tarp džiazo ir elektroninės šokių muzikos. Debiutavęs daugiau nei prieš du dešimtmečius, iki šiol kuria muziką tarp ramybės ir chaoso, kompiuterių ir akustinių garsų. Jo polinkį į elektroniką buvo galima patirti ir koncerte, nors čia ji pasirodė gana saikinga. Į Lietuvą šį pianistą, kompozitorių, improvizatorių atlydėjo jo verti muzikantai – Mortenas Ramsbølas (kontrabosas) ir Rasmusas Kihlbergas (mušamieji).

Na ir pagaliau žanras, kuriuo visuomet labiausiai domiuosi. Muzika, kurioje jungiasi džiazas, rokas ar dar kažkokia stilistika su etno ir nacionaliniais įvairių šalių meno elementais. Šiemet festivalyje girdėjome du tokius kolektyvus ir abu juos jungiantis etninis elementas buvo pasaulio tautų mušamieji instrumentai. Pirmasis – „Helsinki-Cotonou Ensemble“. Tai Benino ir Suomijos muzikantų grupė, debiutavusi 2012-aisiais ir jau išleidusi tris kritikų gerai įvertintus albumus. Jų muzika, grįsta afrikietiškais ritmais ir melodiniais motyvais, supinta su džiazu, soul, funk, yra labai ekspresyvi, nepaisant kai kurių skandinaviškų „stabdymų“, nes Benino muzikantai, ne tik grojantys etniniais Afrikos mušamaisiais, padainuojantys nacionaline maniera (kartais ir ne visai švariai), bet dar ir šokantys scenoje, yra labai temperamentingi ir šiauriečiams tikrai nelengva prie jų prisiderinti. Man yra tekę girdėti tikrai daug Skandinavijoje gyvuojančių kolektyvų, kuriuose savo muziką groja Afrikos ar Azijos muzikai. Šios grupės istorija prasidėjo tada, kai trys Suomijoje gyvenantys muzikantai nusprendė nuvykti į Kotonu – didžiausią Vakarų Afrikos valstybės Benino miestą, kuris yra vieno iš jų gimtinė. Ir ten jų išgirsti skambesiai pasirodė pernelyg įdomūs, kad liktų tik jų pasidarytuose įrašuose. Nuo Helsinkio iki Kotonu yra šeši tūkstančiai kilometrų, todėl muzika, gimstanti šiame junginyje, tikrai gali stebinti. Girdėjau gatvės scenoje vykusį šio kolektyvo pasirodymą ir man jis galėjo atrodyti kiek kitoks, nei tiems, kurie iš vakaro klausėsi pirmojo jų koncerto muzikos klube. Sako, kad jis buvo dar ekspresyvesnis, išraiškingesnis.

Antrojo panašaus žanro kolektyvo – Zoharo Fresco trio iš Izraelio – išskirtinis instrumentas yra arabų pasaulyje tūkstančius metų naudojamas frame drum (rėmo būgnas). Šių vienų seniausių pasaulyje būgnų yra daugybė rūšių. Būgnas pagamintas iš apvalaus rėmo, aptraukto oda. Įvairaus dydžio instrumentais išgaunami skirtingo aukščio ir tembro garsai. Jų dydis priklauso nuo geografinių ir kultūrinių šaknų. Šiais instrumentais groja kolektyvo lyderis, garsus perkusininkas Zoharas Fresco, kuris, be šių, dar naudoja ir kitus mušamuosius instrumentus, taip pat turi gražų balsą ir puikiai dainuoja senąja maniera. Prie būgnų gali būti prisegti įvairūs varpeliai, žiedai, sėklos, grūdai ar stygos, ištemptos po rėmu. Dauguma rėmo būgnų yra apvalūs, gali būti ir kvadratiniai. Mušti šiuos instrumentus galima įvairiai, tačiau Zoharas dažniausiai užgauna pirštais. Muzikantas papasakojo apie savo grojimo pirštais stilių, kurio ritmika ir dermija turi savotišką žodinę notaciją „Ma - ne - gi - na“. Z. Fresco muzikoje atsispindi visas Artimųjų Rytų ir Azijos kultūros spektras, kuriame daugybė stilių ir įtakų, virstančių intriguojančiais muzikos garsais. O kiek jo balse slypi garso išgavimo būdų, kurių kiekvienas turi savo pasaulį! Drauge su Zoharu groja perkusininkas Markas Mushaievas ir klavišininkas Tomeris Baras. Šį kolektyvą girdėjau Elektrėnų kultūros namų salėje, ji nebuvo pilna, bet džiugino, kad susirinko žmonės, matyt, žinoję šiuos muzikantus ir norėję juos išgirsti gyvai.

Festivalio didysis koncertas įvyko pirmadienį „Žalgirio“ arenoje, čia dainavo garsi įvairiaplanė popmuzikos dainininkė Laura Mvula. Ir tai dar ne festivalio pabaiga, nes liepos mėnesį laukiame Gregory Porterio, o lapkritį – Stanley Clarke’o grupės iš JAV. Festivalyje „Kaunas Jazz“, kaip visuomet, buvo ir daugiau įdomių koncertų, gaila, gyvendamas Vilniuje, visų nespėjau išgirsti. Vyko „Džiazo gatvės“ renginiai, koncertai klube „Renginių oazė“ ir t.t. Žodžiu, Kaunas gyveno džiazu.