Muzika būties džiugesiui

Balandžio 28 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje buvo nuspalvintas kilnios austriškos kultūros – stilistiniu lankstumu garsėjantį Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą taip įkvėpė scenos partneriai užsienio svečiai. Dirigentas – Austrijoje gimęs ir gyvenantis Georgas Markas, jau daugelį metų atvykstantis muzikuoti su šiuo ir Lietuvos kameriniu orkestrais (kaip retas kuris užsienietis, tarp bendradarbių – Bergeno, Slovakijos, Reino krašto, Sankt Peterburgo valstybinių orkestrų, Maskvos Čaikovskio simfoninio orkestro ir kolektyvų Pietų Amerikoje bei Tolimuosiuose Rytuose – savo biografijoje mini ir Lietuvos nacionalinį simfoninį orkestrą). Austrijoje tobulinosi, o šiuo metu Vienos filharmonijos orkestre groja Latvijos violončelininkė Marta Sudraba, buvusi ansamblio „Kremerata Baltica“ muzikantė.

M. Sudraba su orkestro styginiais, diriguojant G. Markui, atliko Pēterio Vasko Koncertą violončelei ir styginiams Nr. 2 „Klātbūtne“ („Būtis“). Tai trijų dalių romantizmo mastelių kūrinys su vaskiškai plačia amplitude banguojančiais judėjimo greičiais ir garsų intensyvumu. Veikalas baigiamas epizodu, tarsi coda, anot kompozitoriaus, lopšine, kai solistė grieždama ima niūniuoti kitą melodiją nei instrumento. „Niekas nesibaigia, pabaiga yra nauja pradžia“, – filharmonijos parengtame anonse girdime komentuojantį autorių. Iki šiol girdėtų atlikėjų interpretacijos grindžiamos patetine kūrinio puse, pasitelkiant perspaustą, įtemptą garsą bei neramią frazuotę. Tad, rengiantis opusą klausytis šįkart, intrigavo, ar vėl nesusidursime su „raudojimu“ bei desperatišku blaškymusi. Ir herojų apverkiančia lopšine.

M. Sudraba perteikė iš esmės kitokią koncepciją. Atskleidė Vaskui taip būdingą krikščioniškąjį, ramų būties suvokimą. Tą sakyti leidžia rezignacinės būsenos persmelkta interpretacija. Nors aprėpė ir „deprofundiškus“ nevilties šūksnius, šviesaus liūdesio mintys sklendė padange tarsi tyli giesmė. Rečitaciniuose epizoduose violončelininkė „ištarė“ kiekvieną garsą, kantileniniuose dainavo ryškiai ir visur be mažiausios agresijos. Kameriškai, sutelktai ir neegzaltuotai išringuota lopšinė perteikė guodžiančią amžinąją viltį. Poetiško žavesio kupinas veikalas nuskambėjo tarsi malda.

Būties, laiko temas savaip skleidė ir Johanneso Brahmso Simfonija Nr. 1 c-moll, op. 68. Ši simfonija – tarsi klasikinio simfonizmo tradicijų adoracija per Ludwigo van Beethoveno kūrybą ir jos karūną – Devintąją simfoniją d-moll. Toji Brahmso perkurta Beethoveno „Džiaugsmo odės“ tema G. Marko dėka tekėjo stipriu kraujo tirštumo garsu. Interpretacijoje išryškėjo ir kita Beethoveno simfonijų savybė – maršo retorika. Akcentuojant tokiai retorikai būdingas kategoriškas frazių pabaigas, užuot iškart ėmus vesti naują frazę, kiek susifragmentavo simfonijos dalys Andante sostenuto ir Un poco allegretto e grazioso. Tačiau įsižiebė energija didingiems kontrastams pirmoje dalyje ir džiaugsmo pliūpsniams Finale. Pastarųjų tvirtai paveikti jautėmės dar ir išsiskirstę po koncerto.

Tai buvo ryškus vakaras, vienas geriausių šio sezono simfoninės muzikos koncertų. Jautėme orkestrą įsiklausius į muziką, pasitempusius orkestro solo partijų atlikėjus. Ėmė kirbėti noras pagerbti ir juos, prieš koncertą paskelbiant pavardes. Programėlėse įrašyti būtų sudėtingiau, bet gal įsivaizduotume – fantazuoti visada lengviausia – tą informaciją pateikiančius pranešėjus?