Keistos garsinės kelionės

Nuo 1992-ųjų rengiamas „Jaunos muzikos“ festivalis šiais metais pristatė net penkis elektroninės ir elektroakustinės muzikos koncertus, „JM Naktų“ programą bei diskusiją „Elektroninės muzikos festivalio pokyčiai, galimybės ir perspektyvos“, vykusią LMTA Muzikos inovacijų studijų centre. Maloniai nuteikė stilistinė bei žanrinė koncertų įvairovė ir profesionalus muzikologės Rasos Murauskaitės renginių vedimas.

Festivalį pradėjo jau trečius metus iš eilės rengiamas „Elektroakustinių premjerų“ koncertas, šįkart turintis „Electrordion“ paantraštę. Penki lietuvių autorių kūriniai buvo skirti akordeono ir elektroninės muzikos simbiozei, kurią įtaigiai perteikė šiuolaikinės muzikos propaguotojas bei naujų kūrinių įkvėpėjas akordeonistas Raimondas Sviackevičius.

Ugnės Giedraitytės „Virpėjimai“ akordeonui ir elektronikai pasižymėjo subtiliu spalviniu garsinės medžiagos pajautimu. Darna tarp elektronikos ir akordeono garsų, kurie vienas kitam vis užleisdavo svarbesnę vietą, muzikinės medžiagos ir jos visumos pajautimas bei visa apimantis moteriškumo pradas – tai unikalūs bruožai, išskiriantys šį kūrinį iš kitų. Lūkesčius pateisino ir vis didesnį pripažinimą pelnanti, pernai savo kūrybos kompaktinę plokštelę „Tekstilė“ išleidusi Egidija Medekšaitė. Jos „Sattva“ preparuotam akordeonui ir elektronikai privertė suklusti net daug mačiusius svečius (bendrų LMTA ir „Jaunos muzikos“ festivalio kūrybinių dirbtuvių NORD+MIX 2018 dalyvius) iš Skandinavijos šalių. Kadangi koncertai buvo vedami tik lietuvių kalba, užsieniečiai pradėjo vartyti festivalio bukletus, ieškodami informacijos apie ką tik nuskambėjusio kūrinio autorę. „Sattva“ pasižymėjo tembriniu turtingumu, galingų žemų akordeono ir elektronikos garsų simbioze, peraugančia, kaip teigia kūrinio autorė, „į vientisą erdvėlaukį“. Griežta vidinė kūrinio sandara lėmė kompozicijos išbaigtumą, kurio stigo likusiems vakaro kūriniams.

Siaubo filmų nuotaika dvelkiantis Andriaus Šiurio „Poulet à la broche, Cordon bleu“ atspindėjo kompozitoriaus tarpdisciplininio kūrinio formos paieškas. Buvo pasitelkta ne tik elektronika, akordeono garsai, bet ir balso įrašas bei vaizdo projekcija. Fragmentiškai naudojama garsinė ir vaizdinė medžiaga „nesulipo“ į bendrą visumą, o kūrinio pabaiga neįtikino. Nors „Poulet à la broche, Cordon bleu“ pasirodė įdomus, keliantis įvairias asociacijas ir nestokojantis subtilaus humoro, kūrinio mintis ir forma dar prašosi sutelktumo ir išbaigtumo. Ne išimtis ir kiti du vakaro kūriniai – Mantauto Krukausko „Claude glass“ akordeonui ir gyvajai elektronikai bei Antano Jasenkos „Accordrone“ akordeonui ir elektronikai. Abiejų opusų muzikinė medžiaga pasižymėjo banaloku motyvų bei ritminių formulių, ilgainiui pabodusių mažorinio-minorinio kvintakordų kartojimu. M. Krukausko kūrinys „Claude glass“ nuo vidurio pradėjo įgauti pagreitį, o A. Jasenkos opusas pasirodė pernelyg margas muzikinės medžiagos atžvilgiu. Tarpusavyje nebūtinai deranti garsinių ingredientų gausa užgožė kompoziciją.

Nuo 2002-ųjų festivalio organizatoriai vis daugiau dėmesio skiria elektroninei muzikai ir kviečia tokius atlikėjus kaip Alva Noto, Ryoji Ikeda bei legendinį Merzbow. Šių metų svečiai – suomiškosios ambientinės muzikos atstovai Marja Ahti ir Ollis Aarnis – balandžio 25-osios vakarą „Menų spaustuvės“ Juodojoje salėje atliko savo individualias programas. M. Ahti kūryba pasirodė labiau eksperimentinė, tačiau ne tokia kompoziciškai tobula kaip O. Aarnio subtiliai valdomi garsų procesai. Panaudoti aplinkos garsų įrašai, ypač atsikartojantis vandens teliuškavimosi leitmotyvas, sujungė šių dviejų kūrėjų muziką ir ramiai nuteikė prieš visą savaitę truksiantį elektroninės muzikos gausmą.

Festivalio atmosfera įkaito balandžio 27-ąją, kai į sceną žengė latvių elektroninės muzikos kūrėjas Tomas Auniņis. Jo kūryba pasižymėjo muzikinės medžiagos pertekliumi bei nuolatine kaita, ilgainiui pradedančia įkyrėti. Ne mažiau trikdė ir keistas jo elgesys. Pristatinėjamas jis nusisukęs šnekučiavosi su savo draugais, gurkšnojo kažką iš stiklinės, o per visą pasirodymą kramtė gumą ir atliko keistus, trikdančius judesius staigiai vertikaliai kratoma galva, mataravo rankas, judino klubus bei visą kūną. Tiesa, klusniai sėdinčioje publikoje atsirado viena gerbėja, kuri jau mokėjo šį unikalų „judesių derinį“ ir galėjo pritariamai „kratytis“ kartu. Vaizdas buvo šiurpiai įdomus, puikiai atskleidžiantis nihilistinį tokios, sakytume, klubinės muzikos pradą. Vienintelis dalykas, dėl kurio pagirčiau elektroninės muzikos kūrėją – intensyvus darbas per pasirodymą. T. Auniņis neturėjo nė menkiausios akimirkos atsipūsti, nes visą laiką generavo garsus ir garsinius efektus. Pasirodymas buvo baigtas staiga, muzikantui jau antrą kartą jį nutraukiant dėl, regis, neišspręstų techninių nesklandumų. Šis ekstravagantiškas svečio spektaklis įkaitino publiką ir paruošė antrai vakaro pusei, kurioje prie pulto stojo šiais metais savo kūrybinės veiklos dešimtmetį švenčiantis keturių kompozitorių sambūris „Diissc Orchestra“ (Martynas Bialobžeskis, Vytautas V. Jurgutis, Jonas Jurkūnas ir Antanas Jasenka). Ant jų galvų pritaisytos „šachtininkų“ lemputės ne tik atrodė žavingai, bet ir apšvietė „darbo stalą“ bei padėjo tarpusavy kontaktuoti visiškoje tamsoje. Kvartetas priminė didžiulio erdvėlaivio pilotų komandą, įvairiaspalvėmis švieselėmis nusėtu pultu valdančią sudėtingus garsovaizdžio procesus. Kartkartėmis užsidedamos ausinės, rimti žvilgsniai ir vienas kitas pratariamas žodis bylojo apie įtemptą atmosferą. Norėdama šią garsinę kelionę įveikti kartu, įgula turėjo įsiklausyti į žemus propelerių garsus, praskriejančių kosminių kūnų atmosferinį gausmą ir saugotis staiga užklupusios garsinių pliūpsnių krušos. Klausantis tokios kolektyvinės kompozicijos nelengva pasverti kiekvieno indėlį į bendrą rezultatą, tačiau buvo akivaizdu, jog A. Jasenka ir J. Jurkūnas tvirtai laikė šio erdvėlaivio vairą. Ypač pavyko A. Jasenkos improvizacijos ir aukšti nusklendžiantys garsai. Deja, įgula neišvengė oro duobių – ansamblis, iš pradžių grojęs darniai, į pabaigą akivaizdžiai nesutarė, į kurią pusę sukti, bet galiausiai sėkmingai nusklendė tolyn, klausytojams dovanojęs įdomią, nuosekliai kintančią muzikinę kelionę.

Paskutiniame elektroninės muzikos koncerte publiką „apšildė“ eksperimentinės triukšminės muzikos kūrėjas iš Lietuvos „Number eleven“, o jo muzikinę estafetę perėmė elektroninės muzikos duetai iš Danijos – KYO bei „Age Coin“. Pastarieji privertė publiką judėti techno ritmu, o įžymieji KYO kiek melancholiška nuotaika, bet solidžiai užbaigė šių metų elektroninės muzikos festivalį „Jauna muzika“.

Vienintelis koncertas, kiek iškritęs iš bendro konteksto, buvo Linos Lapelytės ir Angharad Davies (smuikai) dueto pasirodymas balandžio 26-ąją Kompozitorių sąjungos namuose. Beje, koncertas, kaip ir visi festivalio renginiai, prasidėjo 15 minučių vėluojant. Perpratę šią „tradiciją“, už salės durų pavargę stoviniuoti klausytojai į renginius pradėjo rinktis kiek vėliau. Bet grįžkime prie pasirodymo. Klausytojai kartu su muzikantėmis sėdi salėje ant ratu išdėstytų kėdžių. Sėdime, tylime, niekas nevyksta, tik girdisi iš alkio aimanuojantys klausytojų pilvai. Po nejaukios tylos Lina ir Angharad ramiai atsistoja ir išeina iš salės. Mes sėdime. Po kiek laiko pasigirsta pirmieji smuikų garsai. Unisonas plečiasi iki sekundos, tada iki tritonio. Sakyčiau, gana lengvai nuspėjama ir jau daug kartų girdėta. Taip begrieždamos atlikėjos pamažu grįžta į salę, o klausytojai vis dar bando suprasti, kas vyksta. Merginos atsistoja klausytojams už nugarų taip, kad būtų viena priešais kitą, ir pradeda sinchroniškai judėti ratu. Tai buvo viena įdomiausių akustinių patirčių – justi, kaip smuiko skleidžiami garsai lėtai plaukia tau už nugaros iš vienos pusės į kitą. Erdvinis garsų suvokimas ir meditatyvus muzikos pobūdis veikė kaip garsų terapija. Tačiau atlikimo erdviškumas nėra naujiena. Dar 1978 m. panašų efektą naudojo Bronius Kutavičius „Paskutinėse pagonių apeigose“, o konceptualų erdvinį šio kūrinio išdėstymą ir paveikumą vis dar sunku pralenkti. Ką jau ir kalbėti apie nuo to laiko praėjusius 40 metų, kai kompozitoriai aktyviai naudojo erdviškumo aspektą savo kūriniuose. Galiausiai merginos sueina į klausytojų rato vidurį ir, pasitelkdamos garsų efektų išgavimo pedalus (smuikai buvo įgarsinti), stengiasi atrasti kuo įvairesnius tembrus. Išties nuskambėjo įdomių sąskambių, tačiau gana fragmentiškai. Pritrūko meistriškesnio elektronikos panaudojimo, stipresnio kokybinio muzikinės medžiagos pokyčio kulminacijoje. Jautėsi neužtikrintumas ir jaudulys, tarsi būtų pritrūkę repeticijų. Pasirodymo pabaigoje smuikininkės liko viduryje ir susirėmusios nugaromis griežė besisukdamos, lyg tapdamos centrine žiūrovų rato ašimi. Taigi šį pasirodymą sunku vertinti festivalio elektroninės ir elektroakustinės muzikos kontekste. Tai buvo lyg atskiras ir trapus pasaulis, kuriam dar verta bręsti.

Nors festivalis rengiamas jau 26-tus metus, kurį laiką buvo jaučiamas renginių kokybės bei jų organizavimo nuosmukis. Džiugu, jog į tai buvo atkreiptas dėmesys ir šiais metais „Jauna muzika“, regis, pradeda atgimti – jaučiama profesionalesnė organizacija, svarus koncertų turinys bei jų pateikimo būdas. Norisi pasidžiaugti teigiamais pokyčiais ir palinkėti tobulėti toliau. Festivaliui dar trūksta patrauklaus pristatymo platesniam potencialių klausytojų ratui, vis dar išlieka renginių vėlavimo problema. Norisi pagirti koncertų vedėją, scenos apšvietėjus, kurie pasistengė, jog renginiai atrodytų įdomiai ir atspindėtų skambančios muzikos dvasią. Galiausiai norisi padėkoti festivalio „Jauna muzika“ rengėjams bei organizatoriams už elektroninės ir elektroakustinės muzikos sklaidą Lietuvoje. Linkiu sėkmės tęsiant ilgametę šio festivalio gyvavimo tradiciją!