7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vakaras su Beethovenu

Pianisto Daumanto Kirilausko rečitalis „Organum“ salėje

Laimutė Ligeikaitė
Nr. 19 (1256), 2018-05-11
Muzika
Daumantas Kirilauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Daumantas Kirilauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Keistas tas muzikantų santykis su Vienos klasikais. Vieni juos garbina kaip ir visuotinai įprasta, kiti garbina, bet mintyse nekenčia, dar kiti atvirai nekenčia ir pripažįsta tik kitų epochų kūrybą. Dar tas santykis diferencijuojasi pagal autorius: vienoks požiūris į Mozartą, kitoks į Beethoveną. Klasikus vis naujai permąsto atlikėjai, muzikologai, net ir kompozitoriai. Apsistokime, pavyzdžiui, prie Beethoveno. Vienu iš simptomiškų pavyzdžių galėtų būti Beethoveno refleksijos dabarties muzikos kūryboje. Išnaudodamas visą postmodernistinį pliuralizmą, santykius su Beethovenu aiškinosi ne vienas šiuolaikinis Vakarų Europos ir Lietuvos kompozitorius, pateikdamas pačias įvairiausias tokio santykio formas – nuo perkurtų simfonijų iki teatro performansų ar net filmų. Kaip ryškiausius pavyzdžius paminėčiau Louis Andriesseno „The 9 Symphonies of Beethoven“ (1970), Mauricio Kagelio „Ludwig van“ (1969–1970), Michaelio Gordono „Rewriting Beethoven’s Seventh Symphony“ (2006), Vidmanto Bartulio performansą „Mein lieber Freund Beethoven“ (1987), Ramintos Šerkšnytės „Fires“ simfoniniam orkestrui (2010) ir kt. Tai rodo amžiną Beethoveno aktualumą.

 

„Perrašydamas“ Septintąją simfoniją, Gordonas susimąstė, ar jis transformuoja Beethoveno muziką, ar ši didinga muzika transformuoja jį patį. Matyt, panašus klausimas kyla ir atlikėjams, kurie imasi šio klasiko kūrinių. Ypač sudėtinga pianistams, kurie scenoje (ar įrašų studijoje) stoja į susirėmimą su Beethovenu „vienas prieš vieną“: su jo įvaizdžiu (čia jau kitokiu nei simfonijose), muzikinės minties vingiais, amžina interpretacijos paslaptimi. Ir amžinu aktualumu.

 

Pastaruoju laiku įvairios muzikos sraute (nuo Bacho iki Yanniso Kyriakideso ir dar „plačiau“) benardantis pianistas Daumantas Kirilauskas nustebino, o kartu ir nenustebino naujo rečitalio pasirinkimu – Beethoveno sonatų programa. Nenustebino, nes šią muziką jis skambina nuolat, o tarp daugiau nei dešimtmetį pasirodančių vis naujų jo įrašų puikuojasi ir monumentalus trijų plokštelių albumas su devyniomis Beethoveno sonatomis fortepijonui (op. 10 Nr. 3, op. 28, op. 54, op. 22, op. 31 Nr. 2, op. 81a, op. 26, op. 31 Nr. 3, op. 111). O jau vien ko vertos jo ne kartą atliktos ir išleistos kompaktinėje plokštelėje (2017) grandiozinės Diabelli variacijos, op. 120, kurių imasi retas pianistas pasaulyje! Galima numanyti, jog D. Kirilauskui, perfrazuojant žymų austrų pianistą Rudolfą Buchbinderį, „Beethovenas yra centrinis punktas“, o aš D. Kirilauską drįsčiau įvardyti bene solidžiausiu Lietuvoje Beethoveno kūrybos atlikėju, su jo įgyta puikia profesorės Liucijos Drąsutienės mokykla ir giliais klasikos atlikimo pagrindais, padėtais studijuojant Zalcburge.

 

Taigi, ne vieną suintrigavo dar vienas pluoštas pianisto atliekamų Beethoveno sonatų, kurios gegužės 2 d. suskambo jaukioje „Organum“ koncertų salėje. Jos šeimininkai džiaugėsi, jog D. Kirilauskas skambino neseniai įsigytu naujos kartos koncertiniu „Bösendorfer“ fortepijonu, kurį, galima sakyti, pianistas pats išsirinko prieš pusantrų metų viešėdamas instrumentų gamykloje netoli Vienos. Girdėjau, jog studijuodamas „Mozarteume“ pas garsų Beethoveno žinovą Karlą-Heinzą Kämmerlingą D. Kirilauskas dažnai skambindavo šios firmos instrumentu, tačiau prie naujos kartos (kiek kitokios konstrukcijos ir tembro) instrumento koncerte jam dar teko pratintis.

 

Koncerto pradžioje skambindamas įžymiąją sonatą op. 13 („Patetinę“), pianistas lyg jautėsi dar ne visai komfortiškai. Iškart pateikė ir savitą pulsą, į kūrinio įžangą, daugelio traktuojamą pernelyg niūriai, sunkiai ir lėtai, įnešęs šviesos spindulių, skambinęs kur kas greitesniu tempu, paprastai, neegzaltuotai. Kaip ir svarbiausias I dalies temas, praskriejusias per daug neryškinant kontrastų. Tik ekspozicijos pabaigoje sulig vėl pasigirstančia reikšminga įžangos tema (leittema) įgavo rimties, traktavo ją ir tolesnę plėtotę kur kas dramatiškiau, įnešdamas patetikos, bethoveniško konvencionalumo. Vis dėlto, nė trupučio nesureikšmindamas Beethovenui prirašomo didingumo, o stilingai atskleisdamas sodrią, nuosekliai ir grakščiai plėtojamą muzikinę medžiagą, elegantiškai frazuodamas, D. Kirilauskas skambino ir kitas sonatas – op. 14 Nr. 1 ir Nr. 2, op. 27 Nr. 1. Tiesa, vietomis pasiekė kone roko muzikos azarto, arba, įsiklausęs į choralinę kai kurių dalių faktūrą, ją perteikė lygiai, ramiai, sodriais sąskambiais.

 

Kaip yra sakęs legendinis pianistas Wilhelmas Kempffas, Beethovenas dėl savo vyriškos kūrybos manieros (teatleidžia jam lygių galimybių sergėtojos) mokėjo pasisakyti labai konkrečia kalba. Tokia kalba prie fortepijono kalba ir D. Kirilauskas. Nesijaučia manieringumo, jokių pokštų su tempu ar dinamika – tik klasicistinė kalba: švara, kontrastai, elegantiškas rubato, jokių artistinių gudrybių – gryna muzika. Beje, tarp kūrinių dalių pianistas nė neatsikvėpė, skambino be pertraukos, taip pabrėždamas klasikinio ciklo esmę, jo vieningumą. Negana to, nedarė ilgesnės pauzės net tarp sonatų, o abi iš 14 opuso sujungė į vieną. Na, vienu ypu praskriejanti bethoveniška fortepijoninė mozaika galėjo būti pernelyg intensyvi dozė klausytojams ir pačiam atlikėjui, tačiau toks pasirinkimas tikriausiai turėjo ir savų priežasčių: gal tai siekis neišsikvėpti, „neišnirti į paviršių“, nenutraukti vientiso siūlo, rišusio gilumines visų sonatų muzikos sąsajas?

 

Koncerto pabaigai atlikėjas pasirinko sonatą op. 111 – paskutiniąją iš 32 Beethoveno sonatų, jo Opus summum. Tai sudėtingas dviejų stambių dalių opusas, architektoniškai uždaras, kupinas vidinės įtampos, kas reikalauja iš atlikėjo neeilinio įsigilinimo ir brandos, ką ir kalbėti apie grojimo techniką ir virtuoziškumą. Na, gal vienas kitas pasažas koncerte ir nebuvo idealus, bet ir ačiū Dievui, nes Beethoveną turi skambinti žmogus, asmenybė, o ne kompiuteris. Ši sonata – tai jau simfoniškas garsų pasaulis, vienas įtakingiausių, paveikęs ne tik tolesnę fortepijono muziką, bet ir Francko, Wagnerio, Mahlerio, kitų orkestrines kompozicijas.

 

Pirmą sonatos dalį D. Kirilauskas tiesiog liejo per kraštus plačiais pasažais, sudėtingai supintu kontrapunktu ir temų transformacijomis, smaigė aštriais kontrastais. Čia, kaip rašo tyrinėtojai, gali būti užduodami gyvenimo prasmės klausimai, į kuriuos nėra atsakymo. Klasicizmo muzikos stilistika dažniausiai atspindi klausimų ir atsakymų simbiozę. Šioje sonatoje Beethovenas jau tvirtai stovi ant romantizmo slenksčio ir perteikia nereikalaujančius atsakymų apmąstymus. 

 

Antra dalis Arietta. Adagio molto semplice cantabile skambėjo lyg ilga lyriška choralinė linija, besidriekianti ramiai, tolygiai, kartais išauginama iki kulminacijos ir vėl panardinama į gilumą. Pianistas ją perteikė prasmingai, jautriai, nemonotoniškai. O tiesiog užburiantis subtilių piano trelių lydimas epizodas nudiegė savita šviesaus atsisveikinimo, išnykimo nuojauta ir, ko gero, ne vieną išskraidino į kitas dimensijas. Taip, tai D. Kirilausko sonata (beje, jo jau įrašyta į minėtą kompaktinę plokštelę), ryškiausiai liudijanti nepaprastą pianisto intelektualinį ir jausminį pajėgumą.

 

Po tokios koncerto kulminacijos ir gausių aplodismentų atlikėjas pasiūlė labai originalų bisą –  Šarūno Nako „Ketmaną“ – konceptualią tykaus ir lėto būvio kompoziciją, grįstą kelių natų sąskambiais ir ilgomis pauzėmis. Neįtikėtina, bet ji įdomiai suveikė po Beethoveno: padėjo išnirti iš jo gelmių ir nusklęsti aukštyn, į tolius...  


P. S. Birželio ir liepos mėnesiais šią programą D. Kirilauskas skambins Anykščiuose, Birštone, Marijampolėje, Druskininkuose, Nidos Thomo Manno ir Kintų muzikos festivaliuose.

 

 

 

 

 

Daumantas Kirilauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Daumantas Kirilauskas. Nuotrauka iš asmeninio archyvo