Arba kodėl muzikinis dangus turi daugiau žvaigždžių
Parodoje „Kolekcionuojant hitus: kūriniai ir garso takeliai iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos“ Nacionalinėje dailės galerijoje kuratorės siekia apmąstyti populiarumo temą ir kartu įvaldyti pačias populiarumo strategijas, kurių kartais trūksta Vilniaus šiuolaikinio ir moderniojo meno scenoje. Viena tokių strategijų buvo pakviesti parodoje dalyvauti žinomus Lietuvos muzikos kūrėjus. Kartu su Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijas baigusiais kompozitoriais Arturu Bumšteinu ir Vytautu V. Jurgučiu projekte pakviesta dalyvauti nemažai populiariosios muzikos (svarbu populiariosios muzikos nepainioti su popmuzika. Terminas „populiarioji muzika“ apima įvairius žanrus, tokius kaip rokas, hiphopas, klubinė elektroninė muzika, metalas ir kt.) atstovų, tokių kaip Andrius Mamontovas, Giedrė Kilčiauskienė, Žygimantas Kudirka, Rokas Beliukevičius, Migloko, „Sheep Got Waxed“, „Without Letters“, „Solo Ansamblis“, „Freaks on Floor“. Muzikantams buvo pasiūlyta sukurti vizualiojo meno kūriniams skirtų darbų, taip tikintis praplėsti įprastą dailės ir šiuolaikinio meno parodų auditoriją – juk muzikos kūrinys gali tapti mediatoriumi, padedančiu žiūrovui atrasti daugiau prasmių dailės kūrinyje, be to, šie vardai gali padėti prisikviesti jiems ištikimą publiką į muziejų – publiką, kuri yra daug platesnė nei įprastinė parodų auditorija.
Tiek apie strategiją. Tačiau paroda kelia ir klausimus, kaip formuojamas populiarumas ir kaip jis funkcionuoja. Taigi klausimą keliu ir aš: kaip atsitiko, kad nuo XX a. vidurio šalia profesionaliosios muzikos scenos egzistuoja didžiulė populiariosios muzikos industrija, nors vizualiuosiuose menuose tokio dvilypumo nėra? Žinoma, čia turime žvaigždžių (tarkim, Andy Warholą ar Mariną Abramovič), bet jos yra pripažintos ir diplomuotų dailės istorikų bei egzistuoja viename muziejų ir galerijų kontekste su kitais, plačiajai auditorijai ne taip gerai žinomais dailės istorijos grandais. Į muziejų bei dailės istorikų formuojamą kanoną nepatenkantys dailininkai gali sulaukti komercinės sėkmės, bet jie žinomumu beveik niekados neprilygs pagrindiniuose muziejuose ir „kunsthalėse“ eksponuojamoms žvaigždėms. O štai profesionalioji ir populiarioji muzika turi skirtingas erdves (filharmonijos, operos teatrai ir klubai, stadionai) bei skirtingus finansavimo modelius (dažniausiai profesionalus bent iš dalies remia valstybė, o komercinė muzika priklausoma nuo publikos). Ir nors profesionaliojoje XX a. II p.–XXI a. muzikoje, kaip ir vizualiuosiuose menuose, yra plačiai žinomų vardų (pavyzdžiui, Steve’as Reichas ar Arvo Pärtas), jie toli gražu nesulaukė tokios šlovės kaip Michaelas Jacksonas ir Madonna.
Formuluodama atsakymą į savo pačios iškeltą klausimą, norėčiau pradėti nuo man nutikusio įvykio – pokalbio su vyresnio amžiaus moterimi, atsidėjusia muzikai, tačiau nutolusia nuo dailės ir šiuolaikinio meno konteksto. Turbūt nesuklysiu tardama, kad tarp dailės profesionalų sklando nuomonė, jog šiuolaikinis menas (Vakaruose jis pradėjo formuotis apie 1950–1970 m.) yra sunkiau suprantamas nei tradicinių formų (t. y. tapybos, grafikos, skulptūros) dar neatsisakęs modernusis menas. Lokaliame kontekste tokiai nuomonei padėjo susiformuoti ir 10-ojo dešimtmečio Vilniaus meno scenos patirtys, kai su sienų griūtimi atėjęs, tuo metu postmoderniu vadintas menas iš dalies išstūmė modernųjį, o, Parodų rūmams virtus Šiuolaikinio meno centru, vietoje paveikslų ir skulptūrų „išdygo“ daug kam (įskaitant vyresniosios kartos menininkus) nesuprantamų instaliacijų, performansų ir videomeno.
Todėl, kai minėta pašnekovė pareiškė, kad abstraktusis ekspresionizmas jai atrodo tiesiog beprasmiškas, bet Jurgos Barilaitės „Audra stiklinėje“ arba Eglės Rakauskaitės „Taukuose“ paliko neišdildomą įspūdį, kiek nustebau – tai paneigė nuomonę, kad šiuolaikinį meną sunkiau suprasti. Ir visgi šis „neprofesionalaus žvilgsnio“ pavyzdys yra puiki iliustracija, rodanti, kaip veikia susitapatinimo ir suvokimo mechanizmai: iš tiesų žmogui daug lengviau susitapatinti su kitu žmogumi ar jo atvaizdu nei su abstrakcijomis (minėtu atveju žiūrovei suvokimą palengvino ir faktas, kad kūrinio herojės, kaip ir ji, buvo moterys). Mano akimis, populiariosios muzikos scenos susiformavimo fenomenui esminę įtaką turėjo ir šioje istorijoje išryškėjęs veiksnys – galimybė lengvai susitapatinti.
Dailės kūrinys egzistuoja kaip autoriaus paliktas pėdsakas ir gana retai turime galimybę šalia (ar bent jau pačiame kūrinyje) išvysti autorių, nors populiariosios muzikos kūriniai neįsivaizduojami be scenoje ar vaizdo klipuose matomų atlikėjų. Būtent šie ir tampa įžymybėmis – net nesvarbu, ar jie patys yra kūrėjai, ar tik atlieka kitų žmonių parašytus kūrinius (dainos „Like a Virgin“ atlikėja yra triuškinamai populiari, tačiau kas žino jos autorių?). Neatsitiktinai per koncertą centrinis asmuo scenoje beveik visuomet būna vokalistas – būtent jo raiškos forma, kai muzika kuriama ir balsu bei žodžiais, yra artimiausia mūsų kasdienio gyvenimo patirčiai – mes taip pat bendraujame garsais, kuriamais kvėpavimu, balso stygomis, liežuviu ir gomuriu. Nestebina, kad, kalbant apie populiarumą, vienintelis rimtesnis konkurentas muzikos atlikėjams yra aktoriai, kuriuos matome dar labiau mūsų gyvenimo situacijas tiesiogiai primenančiuose kontekstuose.
Net ir žinomiausi vizualiojo meno kūriniai taip pat dažnai vaizduoja žmones. Turbūt populiariausias dailės istorijoje kūrinys – Leonardo da Vinci „Mona Lisa“ – yra realios moters portretas. Per beveik 10 gyvavimo metų Nacionalinėje dailės galerijoje daugiausia lankytojų pritraukė tapytojo Šarūno Saukos personalinė paroda, kurios pavadinimas „Žmogus su Saukos veidu“ yra iškalbinga nuoroda į menininko paveikslus, perpildytus žmonių, dažnai „nešiojančių“ paties autoriaus veido bruožus. Viena žinomiausių šiuolaikinių pasaulio menininkių yra M. Abramovič, kurios plačiai nuskambėjusiame performanse „Artist Is Present“, rodytame Niujorko muziejuje MoMA, įspūdingiausia buvo galimybė minutę žvelgti menininkei tiesiai į akis. Ir galiausiai – žymiausias parodos „Collecting Hits“ kūrinys Antano Sutkaus „Pionierius“ – vėlgi mums į akis žvelgiančio vaiko portretas. Tai itin iliustratyvūs, tiesmuki pavyzdžiai, tačiau kartais „asmens išryškinimo“ strategija panaudojama ir atvirkštiniu būdu – pavyzdžiui, kalbant apie Banksy, asmens slėpimas tampa intriga, sudarančia sąlygas auditorijai be paliovos spėlioti, kuris iš mūsų galėtų būti tas Banksy.
Grįžtant prie populiariosios muzikos scenos ir jos santykio su dailės scena, svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną žmogaus (ar netgi kūno) matomumo aspektą – pačių žiūrovų vaidmenį. Populiariosios muzikos koncertuose ar didžėjų vedamuose klubiniuose vakarėliuose žmonės ne tik mato atlikėjus scenoje – jie turi galimybę patys savo kūnu atspindėti girdimą muziką ir sykiu aplink save regėti bei girdėti galybę kitų tokių atspindžių. Ir tai, be abejo, yra visai kitokia patirtis nei tyli, nejudri kontempliacija ar nustatytu momentu leidžiamas tris minutes trunkantis plojimas (kuris, matyt, yra ne tik padėkos forma, bet ir atsipalaidavimas po ilgai trukusio susikaupimo). Neatsitiktinai elektroninės šokių muzikos vakarėliuose, per kuriuos scenoje esantis didžėjus savo išraiškingumu retai prilygsta mums į akis žvelgiančio vokalisto charizmai, auditorija tampa itin aktyvi ir vizualinis fokusas nuo scenos persikelia į apačioje šokančius kūnus. Vėlgi, grįžtant prie vizualiųjų menų, vienas populiariausių su jais susijusių reiškinių yra parodos atidarymas, kai atsiranda puiki galimybė su draugais ar kolegomis tiesiogiai aptarti tai, ką matai prieš save, ir tos traukos nesumenkina net faktas, kad galimybės susitelkti ties kūriniais dažniausiai lieka itin ribotos.
Ar veidų, balsų, kūnų dalyvavimas paverčia šiuos kūrinius paprastesniais ar prastesniais? Galbūt jie blaško dėmesį ir atitraukia nuo tam tikrų kūrinio aspektų, į kuriuos labiau atkreiptume dėmesį nematydami veidų ar negirdėdami balsų? Juk ne be reikalo egzistavo tiek senosios (islamo ar judaizmo dailė), tiek naujosios (abstraktusis ekspresionizmas) meno formos, kuriose griežtai vengta vaizduoti žmogų.
Abstrakcijų apologetai turėjo savo argumentų, kurių nenoriu nuneigti, tačiau galima pažvelgti ir į pozityvius žmogaus tiesioginio dalyvavimo aspektus. Toks dalyvavimas leidžia kūrinį suvokti įvairesnei auditorijai: neantropomorfizuotos vizualios, garsinės, žodinės formos dažnai pareikalauja specialių įgūdžių, žinių, gabumų, o įgūdžių skaityti paties žmogaus spinduliuojamas emocijas turime beveik visi. Taigi dažnai tiesioginis žmogaus dalyvavimas gali padėti suvokti informaciją, kurią paprastai skaitytume daug sunkiau.
Kiek ši populiarumo strategija gyva parodoje „Kolekcionuojant hitus“? Reikia pasakyti, kad šiuo atveju parodinė forma turbūt nustelbia ar net „suvalgo“ kūniškas-muzikines strategijas, bet vis dėlto tas virsmas negali būti ir nėra absoliutus: girdint balsus ar nuklystant į prisiminimus, tiesioginio žmogiškojo ryšio dvelksmas išlieka net ir santūriose, kontempliacijai skirtose Nacionalinės dailės galerijos parodų erdvėse.
Tekstas spausdintas parodos kataloge
Paroda veikia iki birželio 15 d.
Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)
Dirba antradieniais–trečiadieniais, penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.