Muzika

Šarūnas Nakas

Dalios Raudonikytės-With plokštelė „Solitarius“

Stovėjau muziejaus viduryje, salėje, ant kurios grindų baltomis linijomis išbraižyti garsiausių kalėjimų kamerų perimetrai – pritrenkiamai mažo ploto celės, kuriose paskutines valandas leisdavo šimtai tūkstančių pasmerktųjų. Staiga suskambo telefonas ir nebuvo kitos išeities, kaip tik skubiai atsiliepti, bandant švelninti nejaukią situaciją. Besikalbant manęs paklausė, ar esu klausęsis Dalios Raudonikytės-With kompaktinės plokštelės, pasirodžiusios pernai. Taip aš sužinojau apie tą leidinį.

Plokštelė „Solitarius“ (išleista „New Focus Recordings“, FRC186, ℗ & © 2017 Dalia Raudonikytė-With) tikrai verta dėmesio, joje šešios 1996–2017 m. kompozicijos įvairioms instrumentų sudėtims. Galima sakyti, kad tai apgalvotas kompozitorės autoportretas, bent iš dalies atspindintis įvairialypius jos interesus ir spalvingą patirtį. Buklete minima, kad Raudonikytė-With domisi menais, literatūra, filosofija, kompiuteriniu programavimu, etnografija. Ji kuria muziką orkestrui, elektroakustiniams projektams, garso instaliacijoms, komponuoja konkrečiosios muzikos koliažus, bendradarbiauja su vaizdo menininkais.

Jūratė Katinaitė

Operos „Idomenėjas“ premjera Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Retas operos mėgėjas paminėtų „Idomenėją“ tarp mėgstamų Mozarto operų. Ne tik todėl, kad vėliau su libretistu Lorenzo da Ponte sukurtos trys garsiosios operos („Figaro vedybos“, „Don Žuanas“ ir „Visos jos tokios“) tapo reikšmingiausia jo palikimo dalimi, kurią svariai papildo masoniškoji „Užburtoji fleita“. Regis, opera seria, arba rimtosios operos, žanras nelabai bežavėjo patį kompozitorių. Mozartas buvo jaunas 24-erių metų vyras, atviras naujovėms, o opera seria savo aukso amžių jau buvo pergyvenusi, mitologiniai siužetai, dievai, didingi herojai, dori valdovai ir jų idealai pabodo XVIII a. pabaigos visuomenei. Į operos scenas veržėsi kitoniški protagonistai – šmaikštūs, išradingi, geraširdžiai tarnai, išradingai manipuliuojantys ponų silpnybėmis. Tad ir Mozartas pasuko šiuo keliu, palikdamas praeity tokius herojus kaip Romos diktatorius Liucijus, Egipto karalius Tamas, Ponto karalius Mitridatas... Kitaip tariant, „Idomenėjas“ buvo tas kelias, kuriuo Mozartas paskui nebėjo. Teisybės dėlei, dar viena opera seria jo karjeroje buvo. Tai „Tito gailestingumas“, kurios premjera Prahoje įvyko keliomis savaitėmis anksčiau už „Užburtosios fleitos“ premjerą Vienoje, likus vos trims mėnesiams iki Mozarto mirties. Tačiau „Titas“ tik dar labiau įrodo, kokia konservatyvi atgyvena tuo metu jau buvo opera seria, mat ji buvo užakyta Bohemijos karaliaus Leopoldo II karūnavimo proga, tad Mozartui neliko nieko kita, kaip tik vėl kurti senuoju stiliumi, aukštinti valdovo išmintį ir kilniaširdiškumą. Galima įsivaizduoti, kaip Mozartas jautėsi kurdamas „Tito gailestingumą“ po tokio šedevro kaip „Don Žuanas“.

Laimutė Ligeikaitė

Pianisto Jeano-Marco Luisada ir Klaipėdos kamerinio orkestro koncerto įspūdžiai

Dabar iš aukščiau vis skelbiamas rūpestis dėl regionų kultūros. Yra net idėjų „greito maisto“ principu ja pasotinti miestų ir miestelių žmones, pavyzdžiui, iš sostinės direktyviai perkėlus ten kokią kultūros įstaigą ar kolektyvą. Tačiau įvairiausių planų ir fantazijų kontekste derėtų nepamiršti, jog Lietuva turi ir paveldėtą kultūrinės sklaidos šaltinį – šimtmečius gyvavusią ir vėl atgimstančią dvarų tradiciją. Lietuvos kultūrinį žemėlapį dabar vėl puošia atstatomi, atgimstantys dvarai, kurie tampa traukos centrais ir vietinėms bendruomenėms, ir užsienio svečiams. Daugelyje dvarų, apsupti istoriją liudijančios architektūros, vyksta koncertai, galima rasti įvairių užsiėmimų – pamatyti ir išbandyti senuosius amatus, paragauti patiekalų ar pajodinėti. O Ignalinos rajone, netoli Mielagėnų kaimo, yra iškilęs išskirtinis dvaras. Išskirtinis muzikine prasme, nes galbūt vienintelis iš visų ne vienus metus nepertraukiamai puoselėja aukščiausios kokybės klasikinės muzikos tradiciją ir, ko gero, jau gali konkuruoti su geriausiomis sostinės salėmis. Tai Paliesiaus dvaras, kuriame pasirodo iškiliausi Lietuvos ir pasaulio atlikėjai. Čia pradėti koncertinę veiklą šeimininkus paskatino JAV gyvenantis žymus pianistas Andrius Žlabys, kai atvykęs pirmą kartą pajuto idealią erdvės akustiką ir unikalų restauruoto mažo rankų darbo koncertinio „Steinway“ skambesį. Pianistas čia koncertavo jau ne sykį, o ir šią vasarą planuoja vėl pradžiuginti klausytojus. Čia yra dainavę šviesaus atminimo Virgilijus Noreika, garsi Suomijos operos dainininkė Riikka Hakola, savo solinę kompaktinę plokštelę čia įrašinėjo smuiko maestro Gidonas Kremeris, o žymus prancūzų pianistas Jeanas-Marcas Luisada čia atvyko pagroti jau šeštą kartą. Be to, dvare rengiami plenerai, edukacinės programos.

Vilhelmas Valaika

Prasidėjusios muzikinės kelionės po bendrą praeitį įspūdžiai

Du tūkstančiai aštuonioliktųjų Viešpaties metų gegužės mėnesio šešioliktą dieną Lietuvos sostapilėje Vilniuje įvyko koncertas, o tiksliau, renginys, kurio pagrindas buvo muzika ir kuris buvo skirtas ne kam kitam, o kadaise egzistavusios Hanzos miestų sąjungos praeičiai, jos kultūrinėms ir muzikinėms reminiscencijoms, – taip galbūt parašytų koks metraštininkas praėjus daugeliui metų po įvykio. Tiesa, jis gal dar primintų, kad Lietuvos sostapilė šiai miestų sąjungai nepriklausė (tik Kaunas, o iš kitų LDK miestų dar Vitebskas ir Polockas), tačiau apie viską po truputį ir nuo pradžių.

2018-ieji yra ne tik Lietuvos bei daugumos po Pirmojo pasaulinio karo Europoje susikūrusių ar atsikūrusių valstybių šimtmečio jubiliejų metai – šie metai taip pat yra paskelbti Europos kultūros paveldo metais. Jų idėją glaustai nusako šūkis „Mūsų paveldas: praeitis pasitinka ateitį“. Tai prasminga ir didelė programa, šalia privalomų oficiozinių renginių leidžianti parengti ir vieną kitą įdomesnį projektą. Kitas svarbus šio sumanymo aspektas yra tas, kad ir pati programa, ir jos idėja  – tarptautiška ir bendraeuropietiška. Tad natūraliai į jos vykdymą skatinama įsitraukti ne pavieniui, o įvairių Europos šalių atstovams sujungus jėgas. Pagaliau dar vienas, jau bene kelis dešimtmečius kartais prikišamai, o kitąkart ir netiesiogiai skatinamas aspektas – kad bandoma sujungti kelias veiklas ar meno sritis, nors realiai dominuoja tik kuri nors viena. Dar geriau, jeigu visa tai dar kaip nors perpinama su išmaniosiomis technologijomis, paįvairinama socialiniais tinklais ir įvairiais viešinimo pavidalais.

Živilė Ramoškaitė

Estijos nacionalinės operos „Tanhoizeris“ Vilniuje

Baltijos valstybių šimtmetis suteikė retą galimybę susipažinti su kaimynų operos ir baleto teatrų pastatymais. Ne visi galime atitrūkti nuo darbų ir dažniau pasižvalgyti po Latvijos ir Estijos pagrindinių teatrų scenas. Sumanymas trims Baltijos šalims pasikeisti spektakliais – visokeriopai girtinas ir naudingas visiems, ir profesionalams, ir gausiems teatro lankytojams. Pirmieji mūsų svečiai, Estijos nacionalinė opera, į Vilnių atvežė tris spektaklius: operą ir du baletus. Šventinės svečių gastrolės prasidėjo gegužės 15 d. Richardo Wagnerio opera „Tanhoizeris“. Ši R. Wagnerio opera Lietuvoje buvo statoma tik porą kartų, 1930 m. Kauno valstybės teatre ir 1990 m. Vilniaus operos scenoje. Pastarasis pastatymas sutapo su intensyviais to laikotarpio politiniais įvykiais, kai visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į kovą už laisvę, o teatras, koncertai ir kiti kultūros renginiai pasitraukė į tolimesnį planą. Tad nenuostabu, kad ir „užkietėję“ operomanai sunkiai prisiminė tuokart kūrėjų iš Erfurto pastatytą spektaklį.

Zita Bružaitė

Festivalio „Padūduokim Kaunui – 2018“ emocija

Devyni pučiamųjų instrumentų orkestrai praėjusį savaitgalį įgarsino Kauną. Eisenos, trumpi stabtelėjimai skveruose, koncertinės programos skambėjo ir garsiai, ir prasmingai. 100 nuskambėjusių muzikos kūrinių Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui – pagarbi dedikacija mūsų istorijai ir tinkama dozė kuriant gerą nuotaiką visai dienai. XVIII pučiamųjų instrumentų festivalis „Padūduokim Kaunui“ šiemet skelbė žinią: „Būkite budrūs ir pasirengę muzikinėms staigmenoms“. Ir tikrai! Žadėtoji staigmena buvo festivalio pradžia, kurios startas įvyko 7 val. 15 min. Kauno Šilainių mikrorajone. Sutikite, neįprastas laikas muzikiniams pasirodymams, juo labiau – solidžioms programoms. Tačiau bundančio miesto gyventojai orkestrą ir jį lydinčias šokėjas pasitiko kaip netikėtą ir linksmą naujieną. Smalsuolių netrūko gatvėse, aikštelėse ir balkonuose, praeiviai sutartinai kartojo „taip galėtų būti kiekvieną rytą!“. Šis „muzikinis žadintuvas“ surengiamas jau antrą kartą. Po sėkmingo praėjusių metų bandymo prikelti Kauno Eigulių mikrorajono gyventojus, šiemet „Ąžuolynas“ savo taikiniu pasirinko kitą, tačiau iki pat renginio pradžios žinia (kur ir kada) nebuvo viešinama. 

Paulina Nalivaikaitė

Choro „Exaudi“ atlikta Vaclovo Augustino sakralinio kūrinio premjera Lietuvoje

Ne taip dažnai klausytojams pasiūlomos stambių sakralinės muzikos kūrinių premjeros: miniatiūros nėra retos, tačiau naujus stambesnės formos kūrinius didesnė tikimybė išgirsti skirtus kokiai nors ypatingai progai. Vis dėlto neseniai teko dalyvauti koncerte, kuris prieštaravo ne vienam stereotipui: ir apie tikėjimo „nepopuliarumą“ tarp jaunų žmonių, ir apie didumos sakralinės muzikos kolektyvų (ypač jaunimo) „saviveiklą“ ir „neprofesionalumą“, ir apie „tradicinius“ sakralinės muzikos kūrybos aspektus.  

Laimutė Ligeikaitė

Pokalbis su pianistu ir pedagogu Gyčiu Cinausku

Šiandien, nuolat stebint įvairius kultūrinius akibrokštus, nestabilumą ir nerimą dėl ateities perspektyvų, ko gero, svarbu pažvelgti į ištakas – meninio švietimo prasmę, pasvarstyti apie Europos muzikinės kultūros tradiciją ir pokyčius. Galbūt, ugdant kultūringą Lietuvos visuomenę, gerosios praktikos verta pasisemti Austrijoje? Apie tai ir kalbamės su pianistu, studijavusiu ir gyvenusiu Grace, o šiuo metu, greta sceninės veiklos, dirbančiu pedagoginį darbą Balio Dvariono dešimtmetėje ir M.K. Čiurlionio menų mokyklose, taip pat su bendraminčiais kuriančiu savo muzikinio ugdymo instituciją.

Vytautė Markeliūnienė

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncertas su Luku Geniušu

Nacionalinio simfoninio orkestro 77-ojo sezono pabaigai skirtas gegužės 12 d. koncertas filharmonijoje sukėlė įvairių minčių, o jas jau kuris laikas suponuoja ir pritemusi filharmonijos salė – neliko palubės šviesos srauto, buvusį sietyną pakeitė prožektoriai, sukuriantys ne itin jaukią, nešventišką salės prieblandą, gal net prietemą. Palydėjome ne tik sezoną, bet jau savaip nusiteikėme ir šios istorinės salės palydoms – tiesa, laikinoms, kiek tai pareikalaus 2019 m. planuojamas pastato remontas.

Živilė Ramoškaitė

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir Mischa Maisky

Kaip susikalbėti, kai nesusikalbama. Vieša paslaptis: visiškai nesusikalba kultūrą kuriantys profesionalai ir ją dusinantys biurokratai. Mat biurokratai stovi aukščiau ir apie kultūrą viską žino geriau. Žino, kaip išauginti gerą orkestrą, kas privalo jo klausytis, kur jam reikia įsikurti, kokią sumą jis gali gauti ir t.t. Viską nuo a iki z jiems reikia reguliuoti ir administruoti, drausti ir prižiūrėti, bet ko trūksta orkestrui labiausiai ir apie ką kalbama gerus porą dešimtmečių – negirdėti. Biurokratui labai gera kai ko tiesiog negirdėti, nepastebėti, nesuprasti, ir baigta! O išvis geriausia, jei tų orkestrų visai nebūtų. Juk dabar elektronikos, kompiuterių, lazerių laikas.