Kinas

Vitalij Binevič

Nauji filmai – „Kruvinos skerdynės Teksase“

Modernaus meno muziejus (MoMA) Niujorke į savo nuolatinę kolekciją yra įtraukęs kultinį 1974 m. pasirodžiusį filmą „Kruvinos skerdynės Teksase“ („The Texas Chain Saw Massacre“). Šis 140 tūkst. dolerių kainavęs ir B kategorijos kino sampratą puikiai reprezentuojantis kūrinys dėmesio vertas dėl dviejų priežasčių. Pirma, jame minimaliomis priemonėmis sukuriama nauja ir savotiška kino estetika, kurios įtaką pripažino tokie kino režisieriai kaip Ridley Scottas ar Nicolas Windingas Refnas. Antra, iš pirmo žvilgsnio kvailas ir pigus filmiūkštis geba kelti sudėtingus ir nevienareikšmius klausimus.

Irynos Tsilyk laiškas

Lietuvos ekranus pasiekė ukrainiečių poetės ir režisierės Irynos Tsilyk filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (Ukraina, Lietuva, 2020). Deja, į vasario 28 d. „Forum Cinemas“ vykusią filmo premjerą režisierė ir jos filmo herojai negalėjo atvykti. Karas sujaukė visus planus. Kovo 3-iąją Meduza.io paskelbė režisierės laišką Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Pateikiame jo fragmentus.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Mėlyna kaip apelsinas žemė“

Praėjus dvejiems metams po pasaulinės premjeros, ukrainiečių režisierės Irynos Tsilyk dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („Zemlia blakytna niby apel'syn“, Ukraina, Lietuva, 2020) pagaliau pradėtas rodyti Lietuvoje. Atsižvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius Ukrainoje ir juos lydinčias nuotaikas, kino pasakojimams apie karą, regis, nėra blogesnio laiko nei dabar. Ir kartu nėra geresnio – prasklaidydama daugumą sukausčiusius nerimo debesis filmo herojė Anna Gladka ir jos šeima primena, kad gyvenimas nesustoja net tada, kai už lango girdisi sprogimai.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Šveicarų dvynių Ramono ir Silvano Zürcherių filmą „Mergina ir voras“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) reikėtų žiūrėti susikaupus ir „atsijungus“ nuo kasdienės įtampos. Tik tada palaipsniui pradedi pastebėti filme rezgamą paslėptų troškimų ir tylių jausmų voratinklį. Išorinis siužetas paprastas, regis, nieko ir nevyksta, o beveik visas veiksmas telpa bute. Zürcheriai rodo dvi savo herojų dienas ir vieną naktį.

Greta Vilnelė

Nauji filmai – „Siuzana Andler“

Prancūzų režisieriaus Benoît Jacquot filmas „Siuzana Andler“ („Suzanna Andler“, Prancūzija, 2021) – tai melodrama, kurios veiksmas vyksta vienoje Prancūzijos Rivjeros viloje. Šis filmas žiūrovus grąžina į kino pradžiai artimą stilių (dėl techninių galimybių ribotumo), kai kinas buvo labai arti teatro. Sąlyčio taškai atsiskleidžia per filmo ritmą, atmosferą, veikėjus.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Saldymedžio pica“

Nuo pat pirmųjų „Saldymedžio picos“ („Licorice Pizza“, JAV, 2021) kadrų apėmė senokai patirtas jausmas, kad žiūriu tikrą kiną. Ilgos panoramos, švelnus apšvietimas, gerai atpažįstama senų amerikiečių filmų erdvė ir personažai bei plačiaekranė kino juosta žadina pamirštus jausmus, bet iškart įsijungia ir savikontrolė: „Ką reiškia tikras filmas?“ Toks, kokių jau niekas nebekuria? Ar toks, kokio visada ir lauki iš Paulo Thomo Andersono, kuris Holivudo istorijų nostalgijai suteikia kitą, netikėtą atspalvį, nes atkurdamas praėjusį laiką prismaigsto į pasakojimą tik dabar matomų praeities prasmių?

Režisieriai Kennethas Branagh ir Jimas Jarmuschas apie naujus savo filmus

1940-aisiais, kai naciai bombardavo Londoną, Virginia Woolf parašė esė „Mintys apie taiką per antskrydį“ („Thoughts on Peace in an Air Raid“), kur teigė, kad mąstyti reiškia kovoti. Būdama katastrofos epicentre ir jausdama visišką bejėgiškumą, rašytoja svarsto, kokie kovos būdai jai vis dėlto yra prieinami, ir padaro išvadą, kad sugebėjimas kritiškai mąstyti, analizuoti ir tai rašyti taip pat yra būdas pasipriešinti. Kol mąstome, blogio pergalė negali būti galutinė.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kare sukrečia viskas. Man jo ženklu patį pirmą rytą tapo dvi jaunos moterys, „Currenttime.tv“ korespondentės Kijeve Julija Žukova ir Julija Goričeva. Išvakarėse, kaip visada, žiūrėjau „Currenttime.tv“, kuris, girdėjau, dabar ne vienam jau tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu. Iki pat vidurnakčio buvo laukiama Ukrainos Rados sprendimo skelbti šalyje ypatingą situaciją: Julija Žukova laukė kartu su visais ir nuolat pranešinėjo, kas vyksta. Kitą rytą prasidėjo karas.

Pokalbis su Paulu Thomu Andersonu

Vasaros nuotaikomis dvelkiančio devintojo Paulo Thomo Andersono filmo „Saldymedžio pica“ („Licorice Pizza“, JAV, Kanada, 2021) veiksmas vyksta 8-ajame dešimtmetyje Los Andželo priemiestyje, Holivudo šešėlyje, kur gimė ankstesni režisieriaus filmai „Pašėlusios naktys“ („Boogie Nights“, 1997) ir „Magnolija“ („Magnolia“, 1999). „Saldymedžio pica“ – tai romantiškas brendimo filmas, kuriame niekas neužauga. Jame yra ir klasikinio, ir naujojo Holivudo bruožų. Tai pats šviesiausias Andersono filmas.

Dominykas Niaura

Nauji filmai – „Tinderio aferistas“

„Netflix“ platforma pastaruosius kelerius metus sėkmingai jungia pasaulį ar bent jau Vakarus ir Vakarų kryptimi žvelgiančias šalis. Visi žiūri „Netflix“ pasirodančias naujienas ir paskui jas aptarinėja, nepaisant to, kokia tų filmų ar serialų kokybė. Apie šių metų dokumentinį filmą „Tinderio aferistas“ („The Tinder Swindler“, rež. Felicity Morris, D. Britanija, 2022) jau išleista aibė straipsnių. Kodėl tai „sudrebino pasaulį“ ir „sukėlė tikrą audrą“, kaip rašoma LRT svetainėje?