Patarimai skubantiems

1940-aisiais, kai naciai bombardavo Londoną, Virginia Woolf parašė esė „Mintys apie taiką per antskrydį“ („Thoughts on Peace in an Air Raid“), kur teigė, kad mąstyti reiškia kovoti. Būdama katastrofos epicentre ir jausdama visišką bejėgiškumą, rašytoja svarsto, kokie kovos būdai jai vis dėlto yra prieinami, ir padaro išvadą, kad sugebėjimas kritiškai mąstyti, analizuoti ir tai rašyti taip pat yra būdas pasipriešinti. Kol mąstome, blogio pergalė negali būti galutinė.

 

Politika vaiko akimis

Kinas – dar vienas iš būdų mąstyti. Pateikiame dviejų dienraštyje „La Repubblica“ spausdintų pokalbių fragmentus. Lorenzo Ormando pašnekovo Kennetho Branagh filmas „Mirtis ant Nilo“ dar rodomas Lietuvos kino teatruose, bet pasaulyje daugiau dėmesio nusipelnė kitas Branagh filmas „Belfastas“ („Belfast“, 2021), kuriam pranašaujamas ne vienas „Oskaras“ (gavo 7 nominacijas). Režisierius ir aktorius Šiaurės Airijos sostinę paliko dar vaikas. Šeima persikėlė į Londoną, norėdama pabėgti nuo kruvino katalikų ir protestantų konflikto.

Didžiojoje Britanijoje Branagh dabar laikomas svarbiausiu Shakespeare’o interpretatoriumi, kuria nepriklausomus filmus ir Holivudo reginius. „Belfastas“ – asmeniškiausias jo filmas. Šios pusiau autobiografinės istorijos herojus yra Badis (Jude Hill) – devynerių metų berniukas, įsimylėjęs kiną ir komiksus. Kartu su broliu ir tėvais jis gyvena gatvėje, kur kartu telkiasi katalikai ir protestantai. Nespalvotas filmas – lyg vienos 1969-ųjų vasaros Belfaste prisiminimas, pamatytas devynmečio berniuko akimis.

 

Prisimenate 7-ojo dešimtmečio pabaigos įvykius Belfaste, bet kodėl nusprendėte pasakoti istoriją, kuri nėra šimtu procentų autobiografiška?

Norėjau, kad tai būtų universali istorija. Todėl tėvų vardai yra Ma ir Pa. Jie beveik mitiniai personažai, kaip vaikystėje žiūrėtų vesternų herojai. Norėjau, kad pagrindinio veikėjo vardas būtų Badis (Buddy, arba „bičas“) ir būtų įmanoma su juo iškart susitapatinti, nes primena tave, kai buvai jo amžiaus. Panaudojau savo prisiminimus, bet norėjau sukurti filmą, kuris prabiltų visiems ir nebūtų tik pasakojimas apie mano nelabai reikšmingus nutikimus.

 

Kodėl taip ilgai delsėte filmą kurti?

Atvirai sakant, nežinau. Scenarijų baigiau rašyti per karantiną, 2020 metais, būdamas penkiasdešimt devynerių. Visada buvau neblogos sveikatos, bet šiame gyvenimo etape jau suprantu, kad pradedu paskutinę kelionės dalį, bent jau kol rinkoje neatsiras kokia nors kriogeninė terapija... Panorau papasakoti apie tai, apie ką niekad anksčiau nekalbėjau ar net bijojau prisiminti.

 

Net apie savo šeimą?

Mano tėvai niekad nekalbėjo apie tai, ką reiškė palikti Belfastą, nei apie mus supusią prievartą. Jie manė, kad būtų egoistiška ir nepagarba tiems, kurie turėjo daugiau bėdų. Gerbiu jų nuomonę, bet norėjau grįžti ir paspausti ranką devynmečiam berniukui, kuriuo buvau, kad geriau suprasčiau save dabar.

 

Ką konkrečiai?

Pirmiausia tėvų auką – jie pasiaukojo, kad suteiktų mums geresnį gyvenimą. Buvo svarbu suprasti, iš kur atėjau, ir fizine, ir sociumo prasme. Norėjau patikrinti, ką reiškia gyventi vietoje, kur auklėti vaiką imasi visa bendruomenė, kur atradau kiną, futbolą, išgyvenau pirmąją meilę. Norėjau pamatyti, kaip visa tai paveikė, kad tapau tuo, kuo buvau, prieš tai, kol asmuo, kuriuo buvau, išnyks kartu su paliekamu Belfastu. Andrew Marvello eilėraštyje yra tokia eilutė: „Sparnuotas laiko karo vežimas vis artėja.“ Taigi išgirdau, kad vežimas artėja, ir pagalvojau, kad verta paskubėti.

 

Ar įmanoma likti objektyviam, kai kalbi apie save?

Ne, niekad. Dažnai teko matyti, kai žmonės pykstasi net dėl kažko, kas atsitiko jų akivaizdoje prieš minutę, bet ir taip skirtingai vertina tai, kas iš tikrųjų atsitiko. Mano tėvai nebuvo tokie gražūs kaip Jamie Dornanas ar Caitríona Balfe, bet jų prigimtinis žavesys panašus: tai bruožas, kuris neobjektyvus fizionomijos požiūriu, bet atsiranda iš charizmos. Mano mama mėgo šokti, abu su tėvu jie buvo ūmūs ir kartais, kai pykdavosi, indai skrisdavo iš vienos virtuvės pusės į kitą. Tad bent jau mano požiūriu, viskas filme yra tiesa. Psichologai tvirtina, kad mūsų gyvenimo faktai nėra svarbesni už tai, kaip juos prisimename. Reikia pripažinti, kad būdas, kaip juos prisimename, labai svarbus ir vertingas, bet niekad nesugebėsime teisingai atkurti visos istorijos.

 

Ar tarėtės su šeima?

Perskaičiusi scenarijų mano sesuo, ko gero, susijaudino ir pasakė: „Būdamas toks santūrus, šįkart tikrai esi labai nuoširdus.“ Bendras scenarijaus skaitymas su broliu baigėsi ilgais prisiminimais apie nutikimus, tik jau neprisiminėme, ar tai atsitiko jam, ar man. Vienas dalykas, kurį žinau tikrai, tai, kad miegoti vienoje lovoje nebuvo malonu, nes miegodamas jis iki šiol išsiskečia kaip jūrų žvaigždė.

 

„Belfastas“ – ne politinis filmas, visi konfliktai lieka fone.

Rašantys apie Airiją dažnai jaučia pareigą paaiškinti kiekvieną to konflikto detalę. Šviesesni nei mano protai tai jau paaiškino išsamiai, įdėdami daug jėgų ir talento. Tad aš norėjau papasakoti apie politiką vaiko požiūriu. Pavyzdžiui, prisiminti, kad kartais į mūsų duris pasibelsdavo niūrūs juodaplaukiai vyrai ir bandydavo kažką gauti iš mano tėvų.

 

Kokia jūsų nuomonė apie tą konfliktą dabar?

Tokia pat kaip anksčiau. Šalia nelygių jėgų ir sudėtingos situacijos egzistuoja ir esminė problema: vieną dieną katalikas gyvena šalia protestanto normaliai, bet kitą dieną tai jau nebeįmanoma. Menkiausia diskusija staiga tampa radikali, dažnai skamba: „Arba esi su mumis, arba prieš mus“ – ir tą akimirką prasideda genčių kova. Tą patį vis dar stebime šiandien visame pasaulyje... Tai, ką patyriau 1969 metais, Šiaurės Airijoje neišnyko, ir taika vis dar trapi. Gerbti, suprasti ir su pagarba nesutikti su mūsų antagonistais – vis dar nepakeliamai sunku.

 

Užtenka pažvelgti į socialinius tinklus, kur žadėta garbingo dialogo ir polemikos erdvė lieka naivia iliuzija. Feisbukas, instagramas ir tviteris pavertė mus mažiau tolerantiškais?

Manau, problema iš dalies kyla todėl, kad žmonės trokšta iškart gauti atsakymą. Kai kurie gali sakyti, kad tai pozityvu, nes skatina žmones sekti savo instinktu ir atsisakyti daugybės filtrų. Bet iš tikrųjų tai kainuoja: prarandame sugebėjimą svarstyti ir reflektuoti. Kad suprastume skirtumus tarp žmonių, reikia laiko, o mes nenorime laukti. Esame tiesioginės prieigos ir tiesioginės reakcijos epochos žmonės. Reikia daug mokytis, kad suprastume, įvertintume ir galėtume pagirti kitus, bet laikas ir kantrybė – tai du dalykai, kurių stinga mūsų pasaulyje.

 

Ar nesibaiminote, kad rašydamas scenarijų šiek tiek romantizuojate praeitį?

Pasielgčiau negarbingai, jei neprisipažinčiau, kad dalis manęs labai romantiška. Kaip sakė Don Kichotas: „Kas žino, kuo remiasi beprotybė? Gal svajonių atsisakymu, o gal pernelyg didele išminties doze. O gal pats beprotiškiausias dalykas yra matyti pasaulį tokį, koks jis yra, o ne tokį, koks galėtų būti?“

Nesijaučiu nostalgiškas ar sentimentalus, bet pasiduodu stiprioms emocijoms. 1969-ieji nėra mano aukso amžius, į kurį norėčiau sugrįžti, bet vertinu tam tikrus to laiko dalykus, tokius kaip kitoks nei dabar humoro jausmas ir sugebėjimas užmegzti stiprius ryšius su kaimynais. Ar tai paverčia mane neišgydomu romantiku? Gal ir taip. Tegu. Jau su tuo susitaikiau.

 

***

Esu lėtus dalykus mėgstantis žmogus

Alba Solaro mano, kad nepriklausomai nuo to, ar kuria filmus, ar muziką su savo grupe „Sqürl“ (ją įkūrė 2013 m. kartu su kompozitoriumi Carteriu Loganu), Jimas Jarmuschas, kuriam sausio 22 d. sukako 69-eri, niekad nepamiršta dviejų pagrindinių savo įkvėpimo šaltinių – Niujorko ir prancūzų Naujosios bangos. Jis primena savo filmus – neramus, godus, lengvai įsimylintis viską, ką stebi, atidus detalėms. Jarmuschas sako galintis įsivaizduoti pasaulį be filmų, bet tik ne be muzikos. Naujausias jo projektas skirtas avangardo menininkui Manui Ray’ui. Kartu su „Sqürl“ ir Loganu jie gyvai groja eksperimentinę muziką, lydėdami ekrane rodomus keturis siurrealisto Ray’aus filmus („L’étoile de mer“, „Emak-Bakia“, „Le retour à la raison“, „Les mystères du château de Dé“). Seansai sausį turėjo vykti Europoje, bet buvo perkelti į 2023-iųjų sausį, o Jarmuschas rašo naujo filmo scenarijų.

 

Iš kur atsirado „Sqürl“ pavadinimas?

Sugalvojau jį dar „Kavos ir cigarečių“ laikais. Taip vadinosi Cate Blanchett vaikino grupė viename to filmo epizodų. Man patinka, nes angliškai „sqürl“ skamba kaip „squirrel“ – voveraitė. Ir dar man patinka umliautas – būdingas sunkiojo metalo grupių bruožas: „Motörhead“, „Blue Öyster Cult“, „Mötley Crüe“.

 

Mėgstate metalą?

Man patinka lėti dalykai, todėl mėgstu avangardines metalo grupes, tokias kaip „Sunn O)))“ iš Sietlo, kuri groja drone ambient, t.y. labiau minimalistinę metalo muzikos atmainą.

 

Kaip įsivaizduojate Mano Ray’aus filmų skambesį?

Manau, jog būdamas siurrealistas Manas Ray’us įvertintų faktą, kad nesame didaktiški – traukinį jis greičiausiai papildytų žvirblio garsais. Bandome groti taip, kaip Ray’us filmavo. Tai buvo atviras žaidimui eksperimentuotojas ir elgėsi su kino kamera kaip su žaislu. Tarsi nuolat klaustų savęs: „Kas atsitiktų, jei pastatyčiau kamerą aukštyn kojomis? Arba ją pakabinčiau lekiančio automobilio viduje?“

 

Ray’us sakė, kad įkvėpimo savo istorijoms rasdavo paprasčiausiuose daiktuose. Tuo esate panašūs.
Taip, man patinka nereikšmingos detalės, į kurias niekas nekreipia dėmesio. Pavyzdžiui, išmestos šiukšlės forma, sakinys, kurį ištarė atsitiktinai gatvėje sutiktas žmogus. Skirtumas tarp manęs ir Mano Ray’aus tas, kad būdamas siurrealistas jis suteikia paprastiems daiktams naują kontekstą, juos perkuria. Tačiau aš mėgstu daiktus rinkti, kaupti – ir būtent taip gimsta mano filmai. Iš daugybės menkų dalykų, kurie visi kuria tam tikrą nuoseklų pasaulį. Trumpai tariant, Manas Ray’us naudojo paprastus daiktus, kad parodytų tai, kas keista, neįprasta. Aš mėgstu gatvėje pakelti paprastus daiktus, kad parodyčiau tai, kas įprasta.

 

Išsirengėte į Paryžių rašyti magistro darbo apie André Bretoną.

Tai buvo pirmoje 8-ojo dešimtmečio pusėje, pamenu, kaip kasė Pompidou centro pamatų duobę. Tam tikra prasme mačiau Paryžių, kuriame vis dar egzistavo pasažai, dengtos galerijos, tai, ką Bretonas aprašė iš esmės autobiografinėje knygoje „Nadja“. Miestas, kurio nebėra, ir tas, kuris tik buvo projektuojamas, mąstant apie naują šimtmetį. Turėjau mokytis, bet greit atradau Prancūzų sinemateką ir tikrąja to žodžio prasme akimirksniu man atsivėrė visas pasaulis.

 

Godard’as ar Truffaut?

Žinoma, Godard’as.

 

Kodėl?

Nes Godard’as nuolat eksperimentuoja su naracijos struktūra. Mėgstu ir Truffaut, bet jis tradiciškas, nuostabus, bet tradiciškas. Godard’as man duoda daugiau energijos. „Iki paskutinio atodūsio“ („À bout de souffle“, 1960) yra vienas tų filmų, kuriuos vis žiūriu laiks nuo laiko.

 

Ar tenka skaityti žmonai eiles, kaip tai daro jūsų filmo veikėjas Patersonas?

Skaitau savo žmonai, taip pat ir įvairiems draugams, varydamas juos į neviltį. Mėgstu juos kankinti: „Ar galiu tau perskaityti tai, ką užrašiau?“ Neturi pasirinkimo... Studijavau poeziją ir literatūrą pas du nepaprastus mokytojus: Kennethą Kochą ir Davidą Shapiro iš „New York School of Poets“. Paraštėse užrašydavau daug savo eilių, tai lėtas procesas, lyg dėlioti koliažus. Kada nors gal išspausdinsiu, bet dar nesijaučiu pasirengęs.

 

Bet sėkmingai savo filmuose užsiimate poezijos sklaida.

Tai būdas dalytis su žmonėmis savo aistromis: Roberto Frosto citatos filme „Už įstatymo ribų“ („Down by Law“, 1986), poetų vardais pavadintos gatvės „Paslaptingame traukinyje“ („Mystery Train“, 1989), nuorodos į vis dėlto jau praėjusią epochą filme „Išgyvena tik mylintys“ („Only Lovers Left Alive“, 2013). Dėl to buvau kaltinamas elitizmu. Neįtikėtina, tiesa? Tarsi žinios ir praeities suvokimas būtų snobizmo apraiškos. Tarsi Amerika manytų, kad sveikiau būti neišsilavinusiam. Kai apie tai galvoju, prisimenu sceną iš „Keisčiau nei rojuje“ („Stranger Than Paradise“, 1984), kurią nufilmavau Niujorko gatvėje. Ten buvo užrašas ant sienos „Valstijos, lauk iš Niujorko“ („US out of New York“). Iki šiol daro įspūdį, nes, deja, yra aktualu.

 

Parengė Kora Ročkienė