Kinas
Nuo pat pirmųjų „Saldymedžio picos“ („Licorice Pizza“, JAV, 2021) kadrų apėmė senokai patirtas jausmas, kad žiūriu tikrą kiną. Ilgos panoramos, švelnus apšvietimas, gerai atpažįstama senų amerikiečių filmų erdvė ir personažai bei plačiaekranė kino juosta žadina pamirštus jausmus, bet iškart įsijungia ir savikontrolė: „Ką reiškia tikras filmas?“ Toks, kokių jau niekas nebekuria? Ar toks, kokio visada ir lauki iš Paulo Thomo Andersono, kuris Holivudo istorijų nostalgijai suteikia kitą, netikėtą atspalvį, nes atkurdamas praėjusį laiką prismaigsto į pasakojimą tik dabar matomų praeities prasmių? Naudodamas žinomas žanrų konvencijas Andersonas visada lieka savo filmų autoriumi, visai kaip tie, kurie pirmi pritaikė kinui autoriaus sąvoką. Bandyti teoretizuoti, žinoma, malonu, bet dar maloniau pasinerti į Andersono siūlomą keistos meilės istoriją. Ji tokia gyva ir įtraukianti, kad pradeda vaidentis, jog kino ekrane vibruoja tavo iškvėptas oras.
„Saldymedžio pica“ – filmas apie meilę, kurio veiksmas nukelia į Andersono vaikystės San Fernandą. Pasakodamas apie penkiolikmečio Gario Valentaino meilę dešimčia metų už jį vyresnei merginai Alanai Haim, Andersonas seka klasikinės screwball komedijos takais. Jie vingiuoti, nes pagrindiniai personažai ne tik iš skirtingų sluoksnių ar skirtingų pažiūrų, bet jų konfliktai ir nenuspėjamas elgesys nuolat kreipia siužetą klystkeliais, kurių neįmanoma nuspėti. Garis (Cooperis Hoffmanas – ne viename režisieriaus filme vaidinusio Phillipo Seymouro Hoffmano sūnus) vaikystėje buvo žvaigždė, vaidino populiariuose filmuose, bet dabar jis paaugo ir net visai natūralūs spuogai ant jo veido nebežavi atitinkamo kremo paaugliams reklamos kūrėjų. Karjera baigta ir tik verslininko gyslelė neleis pasiduoti. Versle Garis jaučiasi kaip žuvis vandenyje ir sugeba pamatyti vis naujas galimybes. Prekyba vandens čiužiniais, žaidimo automatų salonas – pelningi verslai.
Alana (filme debiutavo ne tik muzikė Alana Haim, bet ir jos seserys iš grupės „Haim“ bei tėvai) vis dar ieško savo vietos. Ji svajoja apie aktorystę, bet tenkinasi fotografo padėjėjos vaidmeniu. Keistas vaikinas Garis jai siūlo naujų galimybių, bet Alana nori kažko daugiau, nei tik būti nepilnamečio verslininko globėja, jo verslo partnerė ar žmona, nors nesupranta, kad Gario požiūris į ją tradiciškas: jis nenori pripažinti, kad Alana turi pasirinkimo teisę. Garis nesuvokia, kodėl Alana neatsako į jo meilikavimus. Alana klausia savęs, kas ją traukia prie vis dar vaiko Gario. Abu erzina vienas kitą, bando sužadinti pavydą, bet distancija, kurią bijo peržengti Alana, išliks visą filmą. Andersonas juos nuolat verčia bėgti – ir vienas nuo kito, ir vienas pas kitą, suteikdamas malonumą stebėti ilgas bėgimų panoramas. Bet Andersonas nuosekliai supriešina tai, kas vyksta herojų viduje, ir tai, kaip jie klaidžioja savo tikrovėje. Tą kontrastą puikiai perteikia ir Hoffmanas su Haim.
Gausūs siužeto takai veda prie įsimintinų antrojo plano personažų, kuriuos suvaidino garsenybės. Andersonas erzina žiūrovus: Seanno Penno suvaidinta žvaigždė Džekas Holdenas niekad neegzistavo, kitaip nei Williamas Holdenas, kurio perfrazuoti filmų pavadinimai skamba bare „Tail o’ the Cock“ (nuoroda į filmo veikėjų vyriškumą?). Čia Džekas bando suvilioti Alaną, bet galiausiai jam daug svarbiau pasipuikuoti motociklo triuku, kurį siūlo Tomo Waitso personažas. Džekas nebeturi savo žodžių – net kavinėje Alanai jis kartoja filmų dialogus, visiškai susitapatinęs su suvaidintais herojais. Bradley’io Cooperio personažas Jonas Petersas egzistavo iš tikrųjų ir tai dar vienas perdėto vyriškumo pavyzdys, pasitaikęs Alanos kelyje. Politikas Joelis Wacksas, kurį suvaidino aktorius ir režisierius Benny Safdie, taip pat realus personažas, kuriam tenka slėpti homoseksualumą, nors iš pradžių Alanai jis pasirodys bene geriausias pasirinkimas. Bet visą filmą švelnių apsikabinimų vengusi Alana nuoširdžiai apkabins nelaimingą Wackso partnerį.
Epizodai ties realybės ir fantazijos riba su šiais personažais kupini švelnaus sarkazmo, bet kartu Andersonas tiksliai įvardija laiką, kai mačizmas, vyriškumo kultas atrodė norma net Alanai, kurios šefas filmo pradžioje pliaukšteli jai per užpakalį. Andersonas panardina į laiką, skambantį visais populiarios muzikos garsais, ir garso takelis žadina nostalgiją net kitoje geografinėje platumoje užaugusiam žmogui, bet kartu režisierius rodo tai, kas pasikeitė, nors tada buvo norma kad ir antisemitizmas ar ksenofobija. Pasakodamas apie 8-ojo dešimtmečio pradžią, jis ne tik perteikia laiko dvasią, bet ir rodo, kaip ji keitėsi, nepastebimai veikdama ir filmo herojus, ir jų likimus. Kai Garis atveda Alaną pas aktorių agentę, ši visai nesigėdydama pareiškia, kad žydiškos nosys dabar tapo madingos, ir paklausia, ar Alana apsinuogintų filmavimo aikštelėje. Išgirdęs teigiamą atsakymą, didžiai pasipiktins Garis, kuris netrukus kavinėje vartys laikraštį su „Gilios gerklės“ reklama. Priminsiu, tai pirmas oficialiai JAV kino teatruose rodytas pornografinis filmas.
Tokių tikrovę keitusių laiko ženklų filme ne vienas. Bene įsimintiniausias susijęs su 1973-iųjų energetine krize, kai Garis ilgai bėga palei gatvėje sustojusius automobilius, o degalinėje kabo užrašas, kviečiantis išsinuomoti dviratį. Su šia krize susijęs ir vienas metaforiškiausių filmo epizodų, kai Alana vairuoja kalnų serpantinu furgoną, kurio bake – nė lašo benzino. Alana susidoroja puikiai, bet Garis ir jo padėjėjai to net nepastebi, tik su benzino kanistrais džiaugiasi savo vyriškumu. Iškalbingų metaforų filme ir daugiau – įsimena veidrodis, į kurį Garis žiūri filmo pradžioje ir kuris transformuosis į kadrus su policijos langais, vitrinomis ar neįtikėtinais stambiais planais a la „akys – sielos veidrodis“. Jie tampa tokiomis pat pasakojimo cezūromis kaip ir bėgimas.
„Saldymedžio picoje“ patenki į Andersono filmų visatą, kurioje visos temos, siužetai susipynė lyg Deleuze’o ir Guattari rizoma. Į jos atšakų begalybę įsiterpia kino istorija – atpažįstami kadrai, motyvai, nuspėjamos veiksmo kryptys, bet malonu, kai pasijunti apgautas. Kai Wackso rinkimų biure pasirodė Alanai įtarimą sukėlęs pilietis, galvoje užsidegė Martino Scorsese „Taksisto“ lemputė, ir su baime laukiau, kuo baigsis susitikimas su šiuo nemaloniu tipu. Baigėsi netikėtai, ir tai malonu. Netikėta ir nešabloniška „Saldymedžio pica“ nesiūlo grįžti į aukso amžių, kurio nebuvo. Andersonas rodo, kad niekad nėra lengva būti jaunam ir su tuo, matyt, teks susitaikyti.
