Gražus gyvenimas tęsiasi

Praėjus dvejiems metams po pasaulinės premjeros, ukrainiečių režisierės Irynos Tsilyk dokumentinis filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ („Zemlia blakytna niby apel'syn“, Ukraina, Lietuva, 2020) pagaliau pradėtas rodyti Lietuvoje. Atsižvelgiant į pastarųjų savaičių įvykius Ukrainoje ir juos lydinčias nuotaikas, kino pasakojimams apie karą, regis, nėra blogesnio laiko nei dabar. Ir kartu nėra geresnio – prasklaidydama daugumą sukausčiusius nerimo debesis filmo herojė Anna Gladka ir jos šeima primena, kad gyvenimas nesustoja net tada, kai už lango girdisi sprogimai.

Su Anna ir jos keturiais vaikais „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ režisierė Iryna Tsilyk susipažino per jos organizuotoje kūrybinėje kino stovykloje dalyvavusią vyriausiąją Annos dukrą Myroslavą. Šioje stovykloje užgimė ne tik prasminga pažintis, bet ir visos Annos šeimos aistra kinui, paskatinusi Myroslavą stoti į universitetą ir tapti kino operatore.

Anna su šeima – vyresnėmis dukromis Myroslava ir Anastasiia bei jaunėliais Vladyslavu ir Stanislavu – gyvena Donbaso regione, Krasnohorivkos mieste. Jau penkerius metus jų kasdienybę lydi karas. Apie tai – asmenines šeimos (o kartu – ir visų, išgyvenusių tą patį) patirtis karo fone ir kalba jų pačių namuose ir gimtajame mieste filmuojamas vaidybinis filmas „2014“, į kurio filmavimą noriai įsitraukia ne tik šeima, bet ir visa Annos giminė. Jų kūrybinį procesą stebinti režisierė Iryna Tsilyk į kino ekranus perkelia intymų šios šeimos, laviruojančios tarp karo, kūrybos ir buities, portretą.

Režisierė filme žongliruoja ironiškomis priešpriešomis – Myroslavos vaikinas buvusioje parduotuvėje (šios kulkų suvarpytos sienos iš pirmo žvilgsnio primena žvaigždėtą dangų) pozuoja su kortele, atsiprašančia už laikinus nepatogumus, o pati Myroslava išleistuvių dieną stovi prie pastoliais apstatytos mokyklos, smarkiai nukentėjusios nuo karo. Šeimai kuriant savo istorijos versiją, taip pat ima nykti riba tarp realybės ir fikcijos, filmas įgauna siurrealumo atspalvį – filmuojant vieną šeimos filmo scenų fone pasigirsta tikri sprogimai, o Annai prašant pagalbos vaistais iš kariškių, į daugiabučio kiemą atvykusių su šarvuočiu, imi abejoti, ar tai, ką matome kadre – vis dar vaidinimas. Ir tik plačios moterų šypsenos besidarant bendrą nuotrauką su kariškiais ir šūkiu „visi sakome „kinas“ sugrąžina į realybę. Prancūzų poeto ir siurrealisto Paulio Éluard’o eilėraštis „Mėlyna kaip apelsinas žemė“, iš kurio ir kilo filmo pavadinimas, kviečia išsilaisvinti nuo savęs paties. Tą patį kvietimą teikia ir Irynos Tsilyk filmas – pakilti virš savo baimių ir išdrįsti į viską, kas vyksta, pažvelgti iš šalies.

„Karas yra tuštuma“, – sako vyriausioji duktė Myroslava vienoje paskutinių filmo scenų, kurioje visi šeimos nariai reflektuoja savo pastarųjų metų gyvenant kare patirtis. Ir mama Anna, laikanti visus keturis namų kampus, daro viską, kad toji tuštuma būtų prasmingai užpildyta tarpusavio meile ir ateities planais. Jų namai pilni šurmulio, šeimos švenčių, muzikos ir kūrybos, o kiekvieno jos vaiko svajonė – kaip kad Myroslavos noras tapti kino operatore – palaikomas ir didelio jos pačios užsidegimo. Tad „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ – kartu ir stiprių šeimos moterų portretas, kurių pagrindinė, žinoma, yra pati Anna. Ji pasirūpins visais: išraus dantį, išmoks montuoti ir atvyks į universitetą apginti dukters, jei tik ją kas nors skriaus. Ir ašarų ji nesulaikys tik vieną kartą, kai prieš kameras prisipažins, kad visi pastarieji jos metai – tai balansavimas tarp meilės gimtajam miestui ir noro, kad jos vaikai būtų laimingi.

Ir pats dokumentinio filmo epicentre atsidūręs šeimos kuriamas filmas tampa daugiaprasmis. Jis – ir būdas mobilizuoti visą šeimą turint bendrą tikslą, ir galimybė papasakoti savo karo patirtį, ir būdas išsivaduoti iš tuštumos. Bet svarbiausia, kad tai – visų (dabar – jau ir visos Ukrainos gyventojų) patirtos kolektyvinės traumos refleksija: dar kartą išgyvenus ir supratus tai, kas vyksta, karo tamsa tampa šiek tiek mažiau baisi. Tai liudija ir katarsio scena, kurioje, pakvietus vietinius miesto gyventojus į jau užbaigtą filmo „2014“ peržiūrą, filmo herojės, matydamos savo pačių kurtą istoriją, nesulaiko ašarų.

Filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ svarbus ne tik vienos stiprios šeimos istorija. Šiuo metu jis teikia minties užuovėją ir viltį tiems, kuriems jos labiausiai reikia. Veikiausiai dar reikia paminėti, kad teksto pasirodymo metu Anna ir jos šeima jau saugiai įsikūrę Lietuvoje. Gražus gyvenimas tęsiasi.