Kinas
Prancūzų režisieriaus Benoît Jacquot filmas „Siuzana Andler“ („Suzanna Andler“, Prancūzija, 2021) – tai melodrama, kurios veiksmas vyksta vienoje Prancūzijos Rivjeros viloje. Šis filmas žiūrovus grąžina į kino pradžiai artimą stilių (dėl techninių galimybių ribotumo), kai kinas buvo labai arti teatro. Sąlyčio taškai atsiskleidžia per filmo ritmą, atmosferą, veikėjus. Šiuolaikinė visuomenė įpratusi prie „daug garso ir šviesų“ tipo kultūros, ji aklai vartoja kuo daugiau juslių virpinantį turinį. Tačiau „Siuzanos Andler“ atveju, žiūrovui suteikiant mažiau vizualinės ir garsinės informacijos, išryškėja žmogaus vidinis pasaulis. Filmas sukurtas remiantis Marguerite Duras pjese tuo pačiu pavadinimu, ir ekrane matomas vaizdas nuo kūrinio toli nenuklysta. Norisi teigti, kad ekranizacija tampa nebyliu flirtu, išlaisvinančiu žiūrovų vaizduotę. Drąsiu sprendimu režisierius padaro neįmanoma – priverčia išsiblaškiusį XXI a. žmogų stabtelėti valandai su trupučiu ir susitelkti į kinematografinį vienišos moters psichologinį portretą. Siužetinė linija plėtojama po kaulelį narstant veikėjų tarpusavio santykius. Dėmesys taip kruopščiai sutelktas į pagrindinės veikėjos vidinę būseną, kad sunku patikėti, jog esi ne teatre.
Pagrindinė filmo veikėja – vidurio amžiaus krizę išgyvenanti turtingo verslininko žmona, rūpestinga motina Siuzana Andler (Charlotte Gainsbourg). Jos emocinė būsena klampi kaip alkoholis, kuriuo ji kas vakarą mėgaujasi su savo meilužiu Mišeliu (Niels Schneider), racionalus protas apdujęs, tarsi būtų padengtas viso filmo metu surūkytų cigarečių pelenų sluoksniu, o laikysena mainosi nuo baugštaus medžiojamo žvėrelio iki paaugliškai naivaus, antros jaunystės sukelto seksualinio renesanso žavesio. It vėjo gūsis atmosferą ekrane kiaurai persmelkęs vienišumas, žmogaus žaidimas likimu ir gyvenimiškos patirties sukelta savirefleksija filme primena Ugnės Barauskaitės knygos „Vieno žmogaus bohema“ puslapiuose užkoduotą dramą. Siuzana įstrigusi tarp dviejų pasaulių – praeities, kurios nedrįsta palikti, ir ateities, kuriai atsiduoti, rodos, dar per anksti. Tad ji stovi būsimos savo vilos terasoje, žvelgia į jūrą, bet taip niekad ir neįbrenda į vandenį. Laisvė ir aistra gyventi šniokščia kaip jūros bangos, kaip klykiančios žuvėdros, į akis spiginantys saulės spinduliai, tačiau kad ir kaip visa tai trauktų, Siuzana mintimis nuolat rengiasi sugrįžti vidun.
Nors filmo scenarijus ir nėra šedevras, subtili, žaisminga Jacquot režisūra paprastą istoriją paverčia nepaprasta. Smulkmeniškais vizualiniais elementais kuriama nostalgiška, jautri ir rafinuota kinematografinė patirtis. Aktorė lyg maža mergaitė aprengiama kelių nesiekiančia, oficialia, bet gundančia tapytojo Mondriano vardu pavadinta Yves’o Saint Laurent’o suknele, tarsi suponuojančia nemarią klasiką. Gležnoji Andler su vyru gyvai nesikalba. Vienintelis jų pokalbis įvyksta laidiniu telefonu. Tačiau sudaromas įspūdis, kad vyras ją pažįsta geriau nei ji pati save, net jo silueto kontūrai turi didelę įtaką Siuzanai. Stulbinanti filmo scena – stambiu planu rodomas Siuzanos veidas, jai apsikabinus Mišelį. Rodos, čia telpa tiek gelmės, kad žiūrovas nepastebimai įtraukiamas į veikėjos sielą. Tad ne veltui peršasi ir jau banalus tapęs posakis: akys – tai sielos veidrodis.
Prisiminusi gaivališkai erotišką Charlotte Gainsbourg sukurtą Džo filme „Nimfomanė“ (Lars von Trier, 2013), nejučia pradedi lyginti šias dvi veikėjas ir mąstyti, kiek tikėtina, kad tą patį galėjo išgyventi ir garsioji nimfomanė. Kai „Siuzana Andler“ kelia tiek klausimų, apvogdama žiūrovus nuo atsakymų, „tikrosios“ istorijos versijų kiekis priklauso tik nuo vaizduotės lubų aukščio.
