Įsimylėjimas – didžiausias gyvenimo įvykis

Vasaros nuotaikomis dvelkiančio devintojo Paulo Thomo Andersono filmo „Saldymedžio pica“ („Licorice Pizza“, JAV, Kanada, 2021) veiksmas vyksta 8-ajame dešimtmetyje Los Andželo priemiestyje, Holivudo šešėlyje, kur gimė ankstesni režisieriaus filmai „Pašėlusios naktys“ („Boogie Nights“, 1997) ir „Magnolija“ („Magnolia“, 1999). „Saldymedžio pica“ – tai romantiškas brendimo filmas, kuriame niekas neužauga. Jame yra ir klasikinio, ir naujojo Holivudo bruožų. Tai pats šviesiausias Andersono filmas.

„Saldymedžio picos“ centre – du veikėjai: paauglys Garis (Cooperis Hoffmanas, Philipo Seymouro Hoffmano, kuris filmavosi beveik visuose Andersono filmuose, sūnus), kuris įsimyli už save vyresnę merginą Alaną (Alana Haim, muzikantė, seserų grupės „Haim“ narė). Kaip tai susiję su jūsų patirtimi? Kokia buvo filmo užuomazga?

Turiu vyresnę seserį ir paauglystėje ji, žinoma, turėjo vyresnių draugių. Mano bičiulis taip pat turėjo vyresnę seserį. Taigi, taip jau sutapo, kad kai mums buvo keturiolika, penkiolika metų, merginos, kurios buvo aplink mus, mūsų seserų draugės, buvo aštuoniolikos, devyniolikos. Ir jos turėjo automobilius! Taigi darydavome viską, kad jos mus kur nors nuvežtų! Už to slypėjo pastangos flirtuoti ar tiesiog būti jų pastebėtam – nesinorėjo tik būti erzinančiu mažuoju broliu. Prisimenu, kad su keliomis merginomis draugavau. Draugauti su šiek tiek vyresne mergina, kuri nebuvo tavo sesuo, reiškė įkelti koją į suaugusiųjų pasaulį.

O filmo idėja gimė seniai. Tapau liudininku nuostabios scenos: vieną kartą mano gatvėje esančios vidurinės mokyklos mokiniai fotografavosi albumui. Mačiau, kaip vaikinas bėgo paskui vieną iš darbuotojų. Kas nutiktų, jei penkiolikmetis pakviestų suaugusią moterį į pasimatymą ir ji sutiktų? Iškart kyla šimtai klausimų. Ko galėjo trūkti jos egzistencijoje, kad ryžtųsi šiam pasimatymui? Kas galėtų lemti jų santykius? Nors tai įvyko prieš dvidešimt metų, dažnai apie tai galvojau. Tai tipiška klasikinio Holivudo filmo įžanga, o vaidinti galėtų Margaret Sullavan. Tada prisiminiau draugą prodiuserį Gary Goetzmaną, ragavusį aktoriaus duonos vaikystėje. Daug kas filme „pasiskolinta“ iš jo gyvenimo.

Kokio amžiaus jis buvo?

Jis buvo vienas iš tokių paauglių, besielgiančių taip, tarsi jau būtų suaugęs. Vaikinas augo be tėvo, o motina visada dirbo. Gary norėjo jai padėti ir užpildyti spragas. Gyvenimo aplinkybės tik padėjo jam ugdyti savo asmenybę.

Ar toks personažas kaip Garis ir tokia situacija šiandien būtų įmanoma?

Šiais laikais iniciatyviam tokio amžiaus žmogui tektų naudotis telefonu arba internetu, o tai iš esmės yra antikinematografiška ir atgrasu. Neturiu jokio noro tai matyti filme.

Tačiau bent dvi esminės filmo scenos vyksta veikėjams kalbant telefonu...

Tai tik patvirtina tai, ką sakiau. Senieji telefonai man atrodo daug įdomesni nei dabartiniai.

Grįžtant prie Alanos ir Gario santykių kyla jausmas, kad filme sąveikauja keli amžiaus tarpsniai, kuriuos kine esame įpratę matyti atskirtus. Garis vis dar žaidžia su vaikais, o Alana geria su pagyvenusiais vyrais.

Viena iš priežasčių, kodėl man patiko kurti filmą, yra ta, kad turiu keturis vaikus, iš kurių vienas šešiolikmetis, turintis būrį draugų. Jie visi pasirodo filme. Alana taip pat turi puikią šeimą ir draugus. Mano jauniausiam vaikui – aštuoneri. „Saldymedžio picos“ istorija labai artima dabartiniam mano gyvenimui. Kaip minėjau, istoriją įkvėpė mano draugo Gary Goetzmano, užaugusio tame pačiame rajone kaip ir aš, gyvenimas ir mano ryšys su Alana bei jos šeima, taip pat kilusia iš San Fernando slėnio. Beje, Alanos mama buvo mano mokytoja. Filmo istorijos struktūra labiau primena novelę, čia nėra nieko epiško.

Ar filmas būtų kitoks be šių dviejų jaunų aktorių, kurie jums tokie artimi?

Be Alanos filmo nebūtų. Jei ne Cooperis, tikriausiai vis dar būčiau ieškojęs aktoriaus Gario vaidmeniui...

Kartu su Alana kūrėte muzikinius vaizdo klipus.

Taip, labai daug. Su ja ir jos seserimis dirbu jau daugelį metų. Susisiekiau su jomis, nes man patiko jų muzika, ir pasiūliau savo paslaugas. Myliu jas kaip šeimą. Tiesą sakant, patirtis, kurią įgijau kurdamas muzikinius klipus, padėjo sukurti „Saldymedžio picą“. Visada bėgiojome Slėnio gatvėmis. Neturėjome pinigų. Neturėjome laiko. Paprastai kūrybinėje grupėje būdavo apie dešimt žmonių, kartais – penki. Ir tai buvo pačios laimingiausios mano filmavimų dienos. Haim seserys yra puikios bendradarbės; aš maitinuosi jų energija. Būtent ta energija ir pateko į filmo scenarijų.

Filme taip pat galime išvysti Bradley Cooperį, Seaną Penną, Tomą Waitsą ir choreografą Ryaną Heffingtoną. Gal galite papasakoti, kaip buvo renkamas aktorių kolektyvas?

Su Seanu Pennu norėjau dirbti jau seniai, todėl sukūriau personažą, kurį, mano manymu, būtų vienas malonumas vaidinti. Visada fantazavau apie tai, kaip jį gražiai apkirpsiu, apvilksiu kostiumą, kad jis iš tiesų galėtų įkūnyti Williamo Holdeno tipo aktorių. Taip pat ir su Bradley Cooperiu. Jis neįtikėtinai dinamiškas aktorius. Jis gali viską, tad jau seniai norėjau rasti pretekstą su juo padirbėti. Scenos su Bradley buvo pirmos, kurias filmavome. Taigi jis turėjo parodyti dviem nepatyrusiems aktoriams, kas yra kino vaidyba. Prisimenu, kaip mes tarėmės, kūrėme intrigas. Jis turėjo išeiti į aikštelę ir juos įbauginti.

Jūsų filmuose ne vienas aktorius pradėjo karjerą. Ar manote, kad Cooperis ir Alana gali tapti kino žvaigždėmis?

Niekada negali žinoti, nes abiejų prigimtinis talentas yra didžiulis. Alana šiuo metu turi nuolatinį darbą, tad aktorystės jai nelabai reikia. Cooperis dar jaunas ir nori tęsti studijas, jam nėra kur skubėti.

Iš tikrųjų yra labai daug gerų aktorių, o geros medžiagos – ne tiek daug. Aktoriai gauna vaidmenį, o paskui jų prašoma tą patį vaidmenį vaidinti visą likusį gyvenimą. Tai labai dažnas dalykas. Ir tai vargina, nes dauguma aktorių gali pasiūlyti daug daugiau nei tik vieną vaidmenį. Taigi kartais aktorių reikia rinktis ne pagal tai, ką jis yra sukūręs, tikrai ne pagal jo patirtį ar ankstesnius vaidmenis, bet pagal tai, koks jis yra žmogus.

Per atranką daug daugiau galima pasakyti iš pokalbio su žmogumi, nei iš to, kaip jis perskaito vieną ar kitą sceną. Šiuo metu man įdomu dirbti su žmonėmis, kuriuos pažįstu asmeniškai. Neįsivaizduoju, kad galėčiau dirbti su kažkuo, su kuo nebendrauju už filmavimo aikštelės ribų. Man darbas yra pernelyg intymus, kad galėčiau juo dalytis su žmogumi, kurį pažįstu tik filmavimo aikštelėje.

Kodėl šiuo karjeros laikotarpiu jautėte poreikį kurti komediją?

„Nematomas siūlas“ („Phantom Thread“, 2017) man taip pat labai juokingas filmas, tačiau jo humoras tamsesnis ir atsiskleidžia filmui vykstant. „Saldymedžio picoje“ jau nuo pat pradžių parodau, kad tai lengvesnis filmas. Tokius filmus pats mieliau žiūriu: Billy Wilderio, Prestono Sturgeso. Niekada nežiūriu „svarbių“ filmų. Žinoma, kartais žiūriu „Dangaus vartus“ (1980) arba „Barį Lindoną“ (1975). Tačiau devynis kartus iš dešimties renkuosi Woody Alleno arba Ernsto Lubitscho filmus.

Ar galėtumėte pasakyti, kad „Saldymedžio pica“ yra filmas apie filmus?

Žinoma, mane traukia filmų pasaulis. Visą savo gyvenimą paskyriau filmų kūrimui. Augau Holivudo pakraštyje (Andersono tėvas dirbo televizijoje – red. past.). Iki šiol daug galvoju apie kino istoriją ir už jos slypinčias istorijas. „Nematomas siūlas“ yra būtent apie tai. Juk nieko nežinau apie madą.

Daugumoje filmų apie Holivudo svajonių fabriką nuo „Saulėlydžio bulvaro“ (1950) laikų rodoma tamsioji, beveik satanistinė jo pusė, tai matome ir jūsų „Žmogiškoje silpnybėje“ („Inherent Vice“, 2014) ar „Pašėlusiose naktyse“. Tačiau „Saldymedžio picos“ vizija yra optimistiškesnė.

Juokinga, nes tai akivaizdu, o aš niekada apie tai nepagalvojau. Nuo XX a. 4-ojo dešimtmečio Holivudas vaizduojamas kaip bloga, bjauri vieta, kur vienintelis būdas išgyventi – būti pasirengusiam bet kada smogti peiliu kitam į nugarą. Tame esama tiesos, tačiau tokios vizijos mano skoniui – pernelyg šekspyriškos.

Ar jaučiatės laisvas kurti norimus filmus?

Taip. Kol kas. Bet tai geras klausimas. Tikiuosi, kad sudėtingi filmai nenustos būti madingi, nes tada turėsime didelę problemą.

Dirbate savotiškoje utopijoje, kurios nebeturi beveik joks kitas amerikiečių režisierius: kuriate filmus, turėdamas visišką kūrybinę laisvę ir didelį biudžetą. Tačiau jūs esate vienas iš paskutinių.

Ką galiu jums atsakyti... Tikiuosi, kad šią problemą išspręs jaunoji karta.

Kam kūrėte šį filmą? Tai savotiškas filmas paaugliams, bet ar paaugliai eis jo žiūrėti?

Galvojau apie savo dukrą. Apie jos draugus. Jiems nesukuriame pakankamai filmų. Man patinka „Marvel“ filmai, žinau, kad ir jiems. Serialuose pasakojamos ilgos, vulgarios, šiurkščios istorijos, kurios rutuliojasi tarsi muilo operos, tai vienkartinės linksmybės. Tačiau iš jaunystės prisimenu tokius filmus kaip „Amerikos grafičiai“ („American Graffiti“, rež. Georges Lucas, 1973), „Pašėlęs gyvenimas Ridžmonto vidurinėje“ („Fast Times at Ridgemont High“, rež. Amy Heckerling, 1982). Tai neįtikėtinai gerai sukurti filmai apie paauglystę. Be abejo, sukurti brandžių vyrų ir moterų. Tačiau dėl to jie ne mažiau svarbūs.

Pagal užsienio spaudą parengė I. V.