Šveicarų dvynių Ramono ir Silvano Zürcherių filmą „Mergina ir voras“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) reikėtų žiūrėti susikaupus ir „atsijungus“ nuo kasdienės įtampos. Tik tada palaipsniui pradedi pastebėti filme rezgamą paslėptų troškimų ir tylių jausmų voratinklį. Išorinis siužetas paprastas, regis, nieko ir nevyksta, o beveik visas veiksmas telpa bute. Zürcheriai rodo dvi savo herojų dienas ir vieną naktį. Per tą laiką Liza kraustosi iš buto Berlyne, kuriame gyveno drauge su Mara ir Markusu, į kitą. Dabar ji gyvens viena. Sename bute lieka Mara, kuri negali su tuo susitaikyti. Įtampą jaučia visi. Merginų ryšys neįvardintas, bet galima suprasti, kad jos buvo ne tik draugės. Gestai, žvilgsniai, taupūs dialogai, potekstės kuria filmo atmosferą ir žiūrovas gali pamatyti daugiau, nei mato personažai.
Kraustymąsi stebime Maros akimis, bet senojo ir naujojo butų topografija gali paaiškinti jų gyventojų vidinį pasaulį. Filmo kūrėjams pavyko parodyti, ką daro žmonės, kai mano, kad jų niekas nemato. „Mergina ir voras“ – subtilus filmas, nors pradžioje gal ir galima pasimesti tarp personažų ir jų veiksmų, juolab kad į Maros pasaulį patenkame staiga. Kartu tai ir „milenialsų“ kartos portretas. Filmo herojai – sutrikę žmonės, jie nori permainų ir tikrų jausmų, kurių patys nesugeba išsakyti. Tai filmas apie neišsakytą meilę, prisirišimą ir vienatvę, kuri užklups anksčiau ar vėliau. Prisimenančius sovietinę erdvę, ko gero, nustebins filme skambantis moldavų kompozitoriaus Eugeno Dogos valso „Gramofonas“ motyvas, bet jis puikiai paryškina melancholišką filmo skambesį.
„Mergina ir voras“ – antrasis garsiosios Berlyno kino mokyklos absolventų Zürcherių sumanytos trilogijos apie „žmonių koegzistavimą“ filmas. Jame broliai apmąsto ir savo patirtį, mat prieš kelerius metus Ramonas nusprendė išsikraustyti iš buto, kuriame jie gyveno kartu.
Lee Tolando Kriegerio „Adelainos amžius“ (TV3, šįvakar, 11 d., 22.30) – iš tų meilės istorijų, kurios paniekinamai vadinamos „filmais moterims“. Pasakojimas apie meilę, kuri tokia stipri, kad gali pakeisti žmogų, deja, šių dienų kine dažnai būna saldžiai gražus, kupinas pamokomų situacijų ir dialogų, primenančių psichologo patarimus. Paprastai rodoma veikėjo (veikėjos) gyvenimo situacija arba problema, kurios sprendimo būdas filme pateikiamas kaip universalus receptas.
Adelainos (Blake Lively) problema nekasdieniška: ji negali senti. Gimusi 1908 metais, 1937-aisiais pateko į autoavariją, po kurios Adelainai visąlaik dvidešimt devyneri. Kad netaptų slaptųjų tarnybų, mokslo tyrimų ar žiniasklaidos objektu, kas dešimt metų moteris keičia tapatybę ir gyvenamąją vietą. Tikrąją jos istoriją žino tik duktė (nuostabioji Ellen Burstyn), kuriai jau aštuoniasdešimt. Adelaina gyvena su šunimi, ji bijo įsimylėti, nes bet koks pastovesnis ryšys kelia grėsmę, juk bus neįmanoma pasenti kartu. Tačiau prieš dar vieną tapatybės posūkį – Adelaina rengiasi keltis iš San Francisko į fermą Oregone – ji prisipažįsta dukteriai, kad pavargo bėgti. Suprask, nuo savęs, jausmų, meilės.
Patiko netikėta filmo kūrėjų ir herojų pagarba praeičiai, žinioms, istorijai, knygoms. Pavyzdžiui, kas nenorėtų gauti knygų puokštės, kokią gauna Adelaina: Ray’aus Bradbury „Pienių vynas“, Henry Jameso „Deizė Miler“ ir Hill Livingston Grace „Baltoji orchidėja“?
Bruce’o Beresfordo filmo „Merginos juodais drabužiais“ (TV1, 13 d. 23.05), manau, tokios puokštės neatsisakytų. Veiksmas nukelia į 1959-ųjų Sidnėjų. Tai ypatingas laikas: Australijoje suklesti kultūra, žlunga tradicinė klasių struktūra, sklinda feministinės idėjos. Filmo herojė Liza laukia baigiamųjų egzaminų rezultatų, svajoja apie studijas universitete, o kol kas įsidarbina prabangioje universalinėje parduotuvėje. Naujos draugės atvers merginai nepažįstamą pasaulį. Jų padedama Liza iš tylios mokinukės pavirs savimi pasitikinčia mergina.
Tikrais faktais grįstas Timuro Jaščenkos filmas „Čerkasai“ (TV3, 12 d. 21.30) taip pat pasakoja apie du draugus. 2014-ieji. Miško ir Levas – iš to paties kaimo, dabar jie tarnauja Ukrainos kariniame laive „Čerkasai“. Laivo uostas – Krymo ežere Donuzlave. Kai prasideda Krymo aneksija ir „žalieji žmogeliukai“ skelbia „rusų pasaulį“, „Čerkasai“ kartu su kitais ukrainiečių laivais užblokuojami ežere. Vienas po kito jie pasiduoda rusams, tris savaites priešinasi tik „Čerkasų“ įgula. Filme vaidina įvykių dalyviai ir jis kupinas patoso, bet dabar pravartu pamatyti atkurtą nežinomą Ukrainos istorijos puslapį.
Vykstant karui Ukrainoje dažnai keičiamos programas, tik kažkodėl niekam nerūpi, kad beveik kiekvieną vakarą kuri nors televizija rodo filmus su karštu Putino gerbėju, Rusijos piliečiu ir garbės konsulu Stevenu Seagalu. Kad ir Fredo Oleno Ray’aus filmą „Specialiosios snaiperių pajėgos“ (TV3, 17 d. 22.30). Jaučiuosi lyg skundikas, bet jei šiukšlių filmų neįmanoma atsikratyti apeliuojant į jų niekinę kokybę, tegu nugali pasibjaurėjimas Putino propagandistu.
Jūsų – Jonas Ūbis
