Kinas
Lietuvos ekranus pasiekė ukrainiečių poetės ir režisierės Irynos Tsilyk filmas „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (Ukraina, Lietuva, 2020). Deja, į vasario 28 d. „Forum Cinemas“ vykusią filmo premjerą režisierė ir jos filmo herojai negalėjo atvykti. Karas sujaukė visus planus. Kovo 3-iąją Meduza.io paskelbė režisierės laišką Rusijoje gyvenantiems giminaičiams. Pateikiame jo fragmentus.
FB Iryna Tsilyk rašo: „Pagaliau parašė giminaičiai iš Peterburgo. Jie jaudinasi, kodėl mes neatsakome į skambučius. Labai užjaučia, juk karas – tai tragedija, ir taip baisu, kad dabar Kijevo gatvėse tiek ginkluotų žmonių (suprantama, tai ukrainiečiai). Apie politiką jie linkę su mumis nekalbėti, bet tai baisu ir jie labai nori mus palaikyti. Jei prireiktų, jie visada apsidžiaugs galėdami mus priglausti Piteryje!“
Mano atsakymas
Sveiki. Bijau, kad dabar mes tikrai atsidūrėme skirtinguose pasauliuose. Protu suprantu, kad ten jūsų matymo optika visai kita ir prieš tai vyko daug metų užtrukęs pasinėrimo į tą apverstą realybę procesas. Aš net nežinau, kaip paaiškinti, kas būtent vyksta dabar su mumis. Bet aš niekad nemačiau tokio pilietinės visuomenės vienijimosi, kaip dabar Ukrainoje. Visa šalis susivienijo kovoje prieš tą laukinį karą.
Aš manau, kad kalbama apie kovą su fašizmu. Žinai, vokiečiai taip pat iki paskutinės akimirkos nesuvokė, į kokius savų iliuzijų ir alternatyvios realybės spąstus pateko, akių atsivėrimas buvo siaubingas. Neatsitiktinai brėžiu šias paraleles, Putinas taip pat šiandien pasakė, kad „už būsimas kartas pats prisiėmė atsakomybę išspręsti Ukrainos klausimą“. Ši retorika... Tai Hitlerio retorika, kuris kalbėjo apie „žydų klausimą“. Aš neperdedu. Mes visi tikrai taip manome. O dabar ir visas likęs civilizuotas pasaulis, kuris daug ką suvokė ir rengiasi siųsti Rusiją į izoliaciją. Mus palaiko visa, VISA Europa ir apskritai visas Vakarų pasaulis.
Putinas šiandien pareiškė apie atominio ginklo parengimą veikti. Ką gi, tai siaubingas šantažas, liudijantis Putino agoniją. Kas bus toliau, nežino niekas. Kol kas mes stebime čia, mano Ukrainoje, mano Kijeve, siaubingos apimties nusikaltimus. Mus bombarduoja „gradais“ (ar kada girdėjai „grado“ garsą? O mano sūnus girdėjo ir stingo iš siaubo, sėdėdamas ant grindų koridoriuje). Sunkioji rusų artilerija apšaudo gyvenamuosius rajonus, ligonines, vaikų darželius, vaikų namus. Patikėk, tai tiesa. Įrodymų nepaprastai daug, visa tai gresia tarptautiniu tribunolu.
Iš tiesų jūs net neįsivaizduojate ukrainiečių neapykantos rusams per pastarąsias tris dienas mastų. Milijonai žmonių priešindamiesi susijungė ir jų neapykanta priešui tokia milžiniška, kad net kitos kartos to nepakeis. Aš neperdedu. Manau, tai tragedija. Bet ši neapykanta suprantama, kai mus be perspėjimo puola 4 valandą ryto ir pradeda bombarduoti mūsų miestus, žudo civilius ir vaikus.
Kartu rusų armijos praradimai didžiuliai. Jūsų naujienos kalba apie 1–2, bet iš tikrųjų jau daugiau nei 4000 žmonių. Sunaikinta daug rusų technikos, paimti nelaisvėn šimtai jūsų karių, jų tardymo įrašai yra viešai prieinami. Tarp jų daug vaikigalių, apgailėtinų, išsigandusių, jie patys nesupranta, kas atsitiko. Juos rengė lengvai pergalei, kaip kad Kryme, o jie staiga susidūrė su stipria armija ir milijonais besipriešinančių paprastų žmonių, kurie pasirengę juos draskyti dantimis, nes gina savo žemę.
Kad Putinas pradėjo šantažuoti pasaulį atominiu ginklu, kalba tik apie tai, kad jis taip pat nelaukė panašaus scenarijaus. Blitzkrieg nepavyko, „pati stipriausia armija“ nesugebėjo užimti nė vieno didesnio Ukrainos miesto, o praradimai siaubingi. Greit rusų motinos pradės kaukti, bet siaubinga tai, kad joms net vaikų kūnų neatveš. Ukrainiečiai kreipėsi į Raudonąjį Kryžių, prašydami organizuoti mirusiųjų siuntimą atgal į Rusiją, nes Rusija jų neima. Šie vaikinai – patrankų mėsa! Beje, kaip visada Rusijoje.
Trumpai tariant, manau, aš jau niekad ir nepabuvosiu Piteryje. Ir ne tik aš. Mes nežinome, kuo pasibaigs šis baisus karas. Bet kuriuo atveju mano akyse gimė nauja Ukraina, kuri nė už ką nesileis užkariaujama ir niekad neatleis rusams šio karo. Ir tai ne „valio patriotizmas“. Tai natūrali reakcija į norą sunaikinti mūsų laisvę, mūsų tapatybę, mūsų orumą.
Mitai apie nacius ir „banderovcus“ tiesiog juokingi. Bet per pastarąsias tris dienas mes visi čia virtome „banderovcais“ – ir aš, ir mama, ir Sveta, ir kiekvienas žmogus, kurį pažįstu. Bijau, kad tai taškas, iš kurio negrįžtama.
Nežinau, kodėl rašau tau tokį ilgą laišką. Matyt, man tiesiog labai skaudu, bet žinau, kad jūs nelabai trokštate pasižiūrėti į viską mūsų akimis. Jei užsinorėsi paskaityti naujienų iš mūsų pusės, pamatyti nugalėtos rusų armijos nuotraukas (tik ten labai daug lavonų), belaisvių vaizdajuostes, bent įsitikinti, kad bent jau apie tai jūsų prezidentas meluoja, duok žinią ir aš tau atsiųsiu nuorodų.
Gal verta pabandyti pasižiūrėti į viską truputį iš kitos pusės. O jei ne, ką gi, pas mus viskas normalu. Jei normalu, kad mano vyras buvo priverstas vėl eiti kariauti, mano sūnus dabar žino, kas yra apšaudymai ir slėptuvės nuo bombų, mama, tėtis ir Sveta miega koridoriuje ant grindų, o aš naktį matau pro langą, kaip dega naftos bazė, į kurią pataikė rusų raketa, ir suprantu, kad visos tos technogeninės ir ekologinės katastrofos – tai dar ne baisiausia, kai mums grasina dar ir atominiu ginklu. Trumpai tariant, pas mus viskas normalu, taip.
Parengė K. R.
