Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Patinka, kai filmą galima ilgai ir lėtai lukštenti. Kai jo prasmės pradeda atsiverti viena po kitos, kai iš vaizdų randasi vis nauji pasakojimai. Kai supranti, kad filmas kalba kino kalba. Tokių filmų nėra daug. Net festivaliuose juos vis dažniau išstumia didaktiški pasakojimai aktualia tema, kad ir filmai apie psichikos ligas ar LGBT žmonių situaciją. Socialiai ir politiškai angažuotas kinas, be abejo, svarbus, bet kai problema supaprastinama iki primityvios „žinutės“, tai jau nebe kinas, o impresija iš socialinių tinklų.
Krėsle prie televizoriaus
Paklausta, kas yra kino režisierius, Jane Campion atsakė: „Man tai žmogus, sugebantis žiūrėti, bet ne asmuo, kuris sako aktoriams, ką jie turi daryti.“ Pagal Henry Jameso romaną sukurtas jos filmas „Moters portretas“ (LRT, 10 d. 22 val.) – lyg žvilgsnis į patriarchato schemose įkalintą moteriškumą. Nicole Kidman vaidinama Izabelė Arčer yra jauna, išsilavinusi XIX a. moteris.
In memoriam Mantui Kvedaravičiui (1976–2022)
Šiuolaikinėje graikų kalboje lemtis yra įvardijama žodžiu μοίρα (moira). Išgirdę šį žodį veikiausiai asociatyviai pagalvojame apie tris moiras, likimo deives Klotę, Lachesę ir Atropę, kurios rūpinasi visų – gyvų ir nemirtingų – būtybių likimu: tai jos nusprendžia, kada nutrūks jų pirštų galiukais sprūstanti gyvenimo gija. Ne veltui žodis moira etimologiškai susijęs su kitu senosios graikų kalbos terminu – meíromai, reiškiančiu „gauti savo dalį“. Lemtis – tai gyvenamojo laiko miera: gyvename tik tiek, kiek mums atseikėta, nei daugiau, nei mažiau.
Nauji filmai – „Piligrimai“
Debiutinis Lauryno Bareišos „Piligrimai“ (Lietuva, 2021) – pirmasis vaidybinis filmas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, laimėjęs Venecijos kino festivalio „Horizontų“ programos „Juodojo liūto“ statulėlę. Filmas ir jo sėkmė nekukliai primena du dalykus: kad savus reikia mylėti (net ir be statulėlių), ir kartais, kad pasiektum žiūrovų (ne vien lokalių) širdis, visai nereikia sukrėsti, šokiruoti ar parodyti kažką monumentalaus. Užtenka istorijos, kuri paliečia.
Pokalbis su Maria Speth apie filmą „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“
Dokumentiniame filme „Mokytojas Bachmannas ir jo klasė“ („Herr Bachmann und seine Klasse“, Vokietija, 2021) režisierė Maria Speth pasineria į daugiakultūrės klasės gyvenimą mažame Štadalendorfo mieste. Tris su puse valandos trunkančiame filme stebime mokinių raidą ir netradicinius mokytojo Dieterio Bachmanno metodus. Mums vaizduojamas subtilus ir užburiantis ugdymo procesas, įtikinantis jo svarba ir stebuklais, kuriuos gali padaryti.







„Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“
Antanas Mončys (1921–1993) – vienas žymiausių išeivijos menininkų, palikęs gausų kūrybinį palikimą: skulptūrų, figūrinių kompozicijų, reljefų, antkapių, švilpių, kaukių, iliustracijų ir kt. Išvykęs iš Lietuvos, 1950 m. įsikūrė Paryžiuje ir ten nugyveno visą gyvenimą. Bet visada, net ir įsitvirtinęs Prancūzijos meno pasaulyje, jis jautėsi lietuviu, tiksliau – žemaičiu. Tą skelbia ir jam skirto filmo pavadinimas.
Krėsle prie televizoriaus
Kino istorikai mėgsta priminti, kad finansinė filmo sėkmė dar nieko nereiškia – išlieka ne patys sėkmingiausi ar populiariausi. 1983-iaisiais pasirodžiusi gangsterių drama – Briano De Palmos „Žmogus su randu“ (LRT, šiąnakt, 2 d., 01.05) finansiškai žlugo, bet dabar laikoma ne tik geriausiu režisieriaus filmu, bet ir vienu svarbiausių 9-ojo dešimtmečio kūrinių ir vadinama kultine. De Palmą įkvėpė klasikinis to paties pavadinimo Howardo Hawkso filmas, 1932 m. padėjęs naujo žanro – gangsterių filmo – pamatus.
Trumpos kino recenzijos
Šiandien mėgstam kartoti, kad nėra laiko skaityti ilgų tekstų, kad mūsų, vargšiukų, dėmesys dėl informacijos kiekio ir greičio tapo fragmentuotas, kad sunku susikaupti, kai iš tikrųjų, man regis, tiesiog neturim valios ir toliau sau drybsom ant sofos skrolindami. Bet štai apie kelis festivalio, kurio vardas „Kino pavasaris“, filmus vis tiek ėmiau ir parašiau patogias vieno sakinio recenzijas. Ne dėl to, kad nebuvo laiko ilgesnėms (buvo). Taip norėjau.
Linas Mikuta apie filmą „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“
Pernai buvo minimas lietuvių išeivijos skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) gimimo šimtmetis – organizuojami įvairūs renginiai bei parodos, rengiami tekstai. Kai kurie iš jų dar tebevyksta – pavyzdžiui, iki kovo 27 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia menininko sukakčiai skirta paroda „Veidai ir dvasios“. Kone paskutinis visų jubiliejaus renginių tvarkaraštyje – dokumentinis filmas „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Jo premjera kovo 26-ąją įvyks Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“.
Pawełas Łozińskis apie „Balkoninį filmą“
Tarp geriausių šiųmečio „Kino pavasario“ juostų – Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“ („Film balkonowy“, 2021). Kaip ir dauguma režisieriaus filmų, tai ir filosofinė parabolė, ir bandymas atsakyti į svarbius klausimus, ir įsimintini žmonių portretai. Łozińskis tiesiai neklausia, kas yra žmogus, kas yra meilė, kokia gyvenimo prasmė. Tačiau jo klausimai skatina pašnekovus formuluoti atsakymus. Pirmiausia, žinoma, sau. Pateikiame režisieriaus pokalbių su Tadeuszu Sobolewskiu („Gazeta Wyborcza“) ir Paulina Dudek (weekend.gazeta.pl) fragmentus.