Mončio pasaulėjauta - gyva

Pernai buvo minimas lietuvių išeivijos skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) gimimo šimtmetis – organizuojami įvairūs renginiai bei parodos, rengiami tekstai. Kai kurie iš jų dar tebevyksta – pavyzdžiui, iki kovo 27 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje veikia menininko sukakčiai skirta paroda „Veidai ir dvasios“. Kone paskutinis visų jubiliejaus renginių tvarkaraštyje – dokumentinis filmas „Mončys. Žemaitis iš Paryžiaus“. Jo premjera kovo 26-ąją įvyks Vilniaus tarptautiniame kino festivalyje „Kino pavasaris“. Ne kartą savo darbus šiame festivalyje pristatęs dokumentinio kino kūrėjas Linas Mikuta sukūrė menininko, savo kūryboje sujungusio archajišką lietuvišką pasaulėjautą ir vakarietišką modernų meną, portretą.

Linai, ar pamenate, kada pirmąkart išgirdote apie Antaną Mončį? Kaip susidomėjote skulptoriaus asmenybe ir kūryba?

Pirmąkart apie Mončį ir jo muziejų išgirdau iš savo bičiulio avangardisto Beno Šarkos. Jis man pasakojo, kad Mončio muziejuje darė performansą. Mano žmonai, kuri yra fotografė ir operatorė (Kristina Sereikaitė – aut. past.), jis pasiūlė ten surengti parodą. Taigi dėl parodos drauge su Kristina nuvykome į Palangą ir susipažinome su Mončio muziejaus direktore Loreta Turauskaite. Mončio darbai man paliko neišdildomą įspūdį. Bekalbėdami išsiaiškinome, kad A. Mončys lakstė tais pačiais Grūšlaukės kaimelio laukais, kaip ir mano senelis! Neabejoju, kad jie vienas kitą pažinojo, kadangi yra beveik tų pačių gimimo metų. Regis, tarp mūsų giminaičių net simpatijų yra buvę. Visa tai buvo, sakyčiau, likimo pirštas. Galiausiai su Loreta priėjome prie to, kad iki šiol nėra sukurta filmo apie Mončį.

Kada vyko šis jūsų pokalbis?

Tai buvo 2014 metai. Iš viso filmo kūrimas truko aštuonerius metus.

Ar jūsų pokalbiui įtakos neturėjo artėjantis skulptoriaus šimtmečio jubiliejus?

Ne, tuo metu kalbų apie tai nebuvo.

Papasakokite, nuo ko pradėjote. Koks buvo filmavimo procesas?

Kadangi mano mama ir sesuo gyvena Klaipėdoje, o Grūšlaukė gana arti, vasaromis atvažiuodavome pabūti pas mano mamą ir tuo pačiu filmuodavome, aplankydavome muziejų. Po to Lietuvos kultūros tarybai pateikiau paraišką scenarijaus rašymo stipendijai gauti ir pradėjau rašyti. Dar po metų gavome šiek tiek pinigų parengiamiesiems darbams, skridome į Paryžių filmuoti. Po to dvejus metus iš eilės finansavimo negavome, taigi dirbome iš idėjos, nes visgi filmas jau buvo pradėtas. Pinigų kelionėms neturėjome, tačiau buvo ką veikti ir čia, Lietuvoje. Tuo metu žaibas trenkė į Mončio ąžuolą (dar vadinamas Plokščių arba Grūšlaukės ąžuolu – aut. past.) ir jis sudegė. Važiavome nufilmuoti. Kaip tik tuo metu atvyko visa Jeano Christophe’o (Mončio sūnus – aut. past.) šeima iš Prancūzijos, taigi nufilmavome ir jų apsilankymą, Jeano Christophe’o sūnaus mintis, jo vaikų susipažinimą su senelio gimtosiomis vietomis ir darbais muziejuje. Po to vieną žiemą vykome į Paparčių vienuolyną, kur buvo apsistojusi Mončio dukra.

Paskui turėjome skristi į Prancūzijos vakarų pakrantę, į Vandėją – tai labai svarbi vieta, kur stovi pirmosios Antano žmonos tėvų vila. Mončys ten mėgo leisti laiką, vieta ir žmonės jam primindavo Žemaitiją. Dėl prasidėjusios pandemijos negalėjome išvažiuoti. Kad filmavimai įvyktų, mums pagelbėjo Lietuvos ambasada Prancūzijoje ir kultūros atašė Prancūzijoje Austė Zdančiūtė. Suradome labai šaunias profesionales – Ievą Kotryną Skirmantaitę ir Ievą Kabašinskaitę, kurios kartu su Jeanu Christophe’u nuvažiavo į Vandėją ir per tris dienas nufilmavo, ko prašiau. Galiausiai sėdau montuoti. Visą praėjusią vasarą praleidau prie montažo.

Susitikote su nemažai žmonių tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje – nuo artimųjų iki jo kūrybos tyrinėtojų, taip pat naudojote ir archyvinę medžiagą, filmavote meno kūrinius. Kaip sekėsi dėlioti, derinti turimą medžiagą?

Tai buvo pats didžiausias iššūkis, nes medžiagos turėjau labai daug. Pats pirmas montažo variantas buvo trijų valandų trukmės. Buvo nelengva atrinkti kertinius elementus, svarbiausius jo gyvenimo taškus ir nuausti vientisą pasakojimą. Daug medžiagos liko už borto.

Esu labai dėkingas videomenininkui Henrikui Gulbinui už archyvinę medžiagą – tai yra, ko gero, vienintelė medžiaga, kur galima išvysti Mončį. Archyvinė medžiaga filmą įstatė į realius metmenis: mes galime matyti, girdėti, kaip Mončys šneka, dainuoja, elgiasi, ką jis mąsto. Apskritai jis nebuvo labai šnekus, tačiau jei jau ką pasakydavo, tai tą frazę gali atsiminti visą gyvenimą.

Mums labai padėjo ir jo sesers Birutės prisiminimai, kuri būdama garbaus amžiaus mums skyrė labai daug laiko – filmavome ją praktiškai nuo ryto iki vakaro, prisiminimų buvo labai daug. Dėlionė taip ir susidėjo – iš to, ką turėjome, ką galėjome sužinoti... Stengėmės išsiaiškinti viską iki paskutinio siūlelio.

O gal kažko nepakalbinote? Apskritai, ar buvo sumanymų, kurių jums nepavyko įgyvendinti?

Labai norėjau pakalbinti antrąją Mončio žmoną Margrit, bet, deja, nepavyko. Tačiau džiaugiuosi, kad susitikome su Sabina ir Andreasu, Mončio vaikais iš antrosios santuokos. Jie interviu duoda nedažnai.

Atrodo, kad Jeanas Christophe’as iš visų Mončio vaikų yra aktyviausias tėvo kūrybos ambasadorius.

Jis labai jaučia savo tapatybę. Netgi nori, kad jo pavardė būtų rašoma su „č“, ne su „c“. Galima suprasti kodėl. Kai Mončys išsiskyrė su savo pirmąja žmona, Jeanas Christophe’as liko su tėvu. Visą jo vėlyvąją vaikystę ir paauglystę juodu praleido drauge. Ir, kaip jis pats sako, berniukui, tampančiam vyru, tai labai svarbus periodas. Tėvas jam padarė didžiulę įtaką. Jeanas Christophe’as daug bendrauja, gestikuliuoja. Tėvas jam buvo paslaptis, nes jis buvo kitoks – ramybės uostas, kuriame galima rasti užuovėją. Iki šiol, kaip rašo savo knygoje („Mano tėvas Antas: 100 prisiminimų apie Antaną Mončį“ buvo pristatyta šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje – aut. past.), mintyse jis kreipiasi į tėvą ir klausia patarimo. Kaskart atvykęs į Lietuvą Jeanas Christophe’as aplanko tėvo pamėgtą ąžuolą.

Kokiai auditorijai skirtas filmas „Mončys. Žemaitis iš Prancūzijos“?

Norėjau, kad net ir nieko nežinantis žmogus galėtų žiūrėti filmą, taigi pasirinkau pasakoti apie menininko gyvenimą ir pasaulį. Svarsčiau, gal rinktis konkrečią temą, pavyzdžiui, paukščius Mončio kūryboje. Tačiau nutariau, kad svarbiau papasakoti, iš kur jis atėjo, kaip jis kūrė, nuo ko atsispyrė ir kur keliavo.

Menininko ligos, mirties filme neakcentavote.

Nesinorėjo. Man atrodo, kad Mončys nemirė. Jo darbai, pasaulėjauta gyvi ir skleidžiasi. Mirties momentas yra, tačiau jis ne toks reikšmingas.

Kur filmą bus galima pamatyti po premjeros „Kino pavasaryje“?

Pirmiausia kino teatruose, o po to – Mončio muziejuje Palangoje. Muziejus ženkliai prisidėjo prie filmo sukūrimo – suteikė archyvus, medžiagą, tarpininkavo. Esame pažadėję, kad muziejus savo erdvėje galės organizuoti filmo peržiūras.

Kalbėjosi Auksė Podolskytė