7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tapau peizažo elementu

Pawełas Łozińskis apie „Balkoninį filmą“

Nr. 12 (1419), 2022-03-25
Kinas
Paweł Łoziński
Paweł Łoziński

Tarp geriausių šiųmečio „Kino pavasario“ juostų – Paweło Łozińskio „Balkoninis filmas“ („Film balkonowy“, 2021). Kaip ir dauguma režisieriaus filmų, tai ir filosofinė parabolė, ir bandymas atsakyti į svarbius klausimus, ir įsimintini žmonių portretai. Łozińskis tiesiai neklausia, kas yra žmogus, kas yra meilė, kokia gyvenimo prasmė. Tačiau jo klausimai skatina pašnekovus formuluoti atsakymus. Pirmiausia, žinoma, sau. Pateikiame režisieriaus pokalbių su Tadeuszu Sobolewskiu („Gazeta Wyborcza“) ir Paulina Dudek (weekend.gazeta.pl) fragmentus.

 

Dvejus su puse metų (žinoma, su pertraukomis) praleidote balkone. Su kamera ir mikrofonu gaudėte praeinančius žmones. Įdomūs yra žmonės, pamatyti iš nedidelio atstumo, tarsi iš skrydžio, bet įdomi ir dokumentinio kino režisieriaus – tų žmonių stebėtojo, priklausomo nuo savo herojų, situacija.

Niekad anksčiau taip nedirbau. 165 filmavimo dienos, per tūkstantį aplankų su žmonėmis, kuriuos turėjome omenyje filmuodami, iš viso du tūkstančiai pokalbių, – gana beprotiškas eksperimentas. Filmas jau baigtas, bet vis dar jaučiuosi nuo jo priklausomas. Net dabar klausausi kiekvieno pokalbio po balkonu ir svarstau, įeitų jis į filmą, ar ne.

 

Žmonės gatvėje, užklupti jūsų „labos dienos“, sklindančios iš balkono, stabtelėdavo. Klausinėjote, kaip jie jaučiasi, ar yra laimingi ir ar gyvenimas turi prasmę. Sustabdydavote juos tais klausimais, į kuriuos nėra atsakymų, bet kurių reikia kontaktui užmegzti.

Klausimai buvo pretekstas susitikti, kad ir trumpam. Iš pradžių nustebau, kad žmonės nori kalbėti man ir kamerai balkone. Mus skyrė penki metrai, jie stovėjo pakėlę galvą. Iš pradžių nustebę, paskui jau vis drąsesni, žinojo, kad kasdien būsiu poste. Tapau peizažo elementu. Pokalbiai vyko. Dvejiems su puse metų beveik išsijungiau iš gyvenimo.

Filmo išeities taškas buvo paprastas: sustoti toje laiko ašyje ir tik laukti, kaip žvejyboje, tos žmonių procesijos, kasdien įžengiančios į mano kadrą. Iki tol dariau filmus kitaip: ėmiau kamerą į rankas ir važiavau į Onkologijos centrą, į psichoterapeuto kabinetą, įžengdavau į savo kaimynų gyvenimą, važiavau į kaimą įminti karo metais nužudyto žydo mirties mįslės.

Čia nusprendžiau padaryti atvirkščiai: kamera stovi kaip brolių Lumière’ų laikais ir laukia, kada darbininkai išeis iš fabriko. Gal sumanymo ištakos buvo „Kinematografas“ – senas kartu su mano tėvu Marceliu sumanytas projektas: kabina su kamera, kuriai kiekvienas galėtų ką nors pasakyti apie save. Po daugelio metų, pamenu, sėdėjome balkone su žmona Agnieszka, pusryčiavome, o iš apačios sklido fantastiški dialogai – kažkas su kažkuo pykosi, atsiprašinėjo, kažkas verkė, kažkas juokėsi. Pagalvojau, kad pastatysiu kamerą, užfiksuosiu gyvenimo srovę ir filmas pasidarys pats. Žiūrovas vaizduotėje prikurs, kas yra tie žmonės ir kas jiems rūpi. Išeisiu iš namų, o kai grįšiu, balkone manęs lauks fantastiška filmo medžiaga.

Žinoma, buvau naivus. Viskas, kas prieš tai buvo įdomu, užfiksuota mašinos, nebeturėjo jėgos. Supratau, kad negaliu slėptis nuo žmonių. Jei noriu iš jų ką nors gauti, turiu juos užkalbinti, duoti ką nors savo. Paradoksas, bet tik dėl balkoninio atstumo filmas tapo įmanomas. Jei būčiau su kamera nusileidęs žemyn, tai būtų kažkas panašaus į gatvės apklausą. Žmones slėgtų mano kamera, žiūrinti jiems tiesiai į akis, iš arti. O dabar kiekvienas galėjo įeiti ir išeiti iš kadro neverčiamas.

Paskui pagalvojau, kad visa tai, ką mums kasdien apie konfliktus, nusikaltimus, kraują ir skausmą teikia medijos iš kairės ir dešinės, ne tik smarkiai iškreipia, bet ir savo ruožtu formuoja mūsų pasaulio matymą. Kuo daugiau to sugeriame, tuo labiau bijome pasaulio, tuo jis baisesnis, ir tai lyg užburtas ratas.

Bet pasaulis egzistuoja už lango, po mūsų balkonu ir apskritai, ko gero, yra gera vieta gyventi, nes jei viskas būtų tik taip, kaip pristato medijos, pasaulio jau seniai nebūtų. Bet mes sėdime sau ramiai namuose, iš už lango sklinda kiemo garsai, civilizacija dar funkcionuoja, pasaulis egzistuoja, žmonės susikalba. Ir kol kas nėra Afganistano, kol kas.

 

Vienas jūsų herojų pataria, pasirėmus surinkta medžiaga, kurti intriguojantį vaidybinį filmą.

Man dokumentinis kinas daug įdomiau. Tokių dialogų niekad neparašyčiau, herojų nesugalvočiau. Nors šis filmas, man regis, yra ir filmas apie filmo kūrimą, apie dokumentininko darbą. Jis rodo žiūrovams visada slepiamas amato siūles, režisieriaus triukus, mano abejones dirbant. Filmas ir making of – du viename.

 

Nobelio premijos laureatas Ivanas Buninas knygoje „Arsenjevo gyvenimas“ aprašo, kaip menininkas gaudo žmones. Stotyje tarp keleivių pastebi girtuoklį raudonu veidu. Buninas rašo: „Imu jį, vagiu, jis apie tai nieko nežino, bet man jo figūra prieš akis, išsaugosiu ją.“

Taip, gražu, tai literatūra. Man nereikėjo nieko vogti, mano amatas kitoks nei rašytojo. Herojai norėjo patys tai duoti, o už tai jie bus užfiksuoti. Dažnai jiems sakydavau: „Žinote, esu tik tarpininkas tarp jūsų ir žiūrovų, tad jei kitam žmogui norite papasakoti apie save, pasinaudokite mano kamera, aš filmuoju.“ Dažnai pavykdavo. Ko gero, kiekvienas tiesiog nori palikti pėdsaką ir gal todėl trumpam pasijusdavo truputį mažiau vienišas. Iš filmo herojų gavau daug gero, daug pasitikėjimo, išminties, artumo ir savo darbo prasmės pojūčio. Savaip tapau nuo to priklausomas, tai buvo pavojinga, net narkomaniška patirtis.

 

Kokia prasme narkomaniška?

Tiesiog visą laiką ausys buvo atviros, girdžiu kažką įdomaus, greit statau kamerą, šeimos gyvenimas nuo to kenčia, dukterims jau gana, žmona gal pavydi tam pasauliui už lango, kurį medžioju. Dokumentininkui kasdien eiti į darbą – tai prabanga.

Reikia rasti sumanymą, dokumentuoti jį, parašyti scenarijų, gauti pinigų. Visa tai, žinoma, atlikau, bet dar kasdien turėjau galimybę gauti įdomios medžiagos, taip radosi didelė priklausomybė. Kai jau stovėjau tame balkone, tai nei į tualetą, nei pavalgyti, nes kas tada, jei ateis kažkas, tinkamas filmui, o aš jį prarasiu? Tad taip ir stovėjau su mikrofono meškere: kas bus kitas kadre?

Iš pradžių gaudžiau žmones ir įkalbinėjau kuo daugiau apie save pasakyti. Laikui bėgant tai ėmė keistis. Tapau scenografijos elementu toje pačioje vietoje, beveik kasdien. Tada jie ėmė pasigesti manęs, jie turėjo poreikį, kartais pretenzijų. Ateidavo ir sakydavo: „Buvau vakar, o jūsų nebuvo...“ Žinoma, truputį koketavau, sakydamas, kad ieškau filmo herojaus, net kai tų herojų jau turėjau daug – tokių kaip kaimynė DJ ir atlikėja Andžela ar ta nedrąsi mergina su gobtuvu, ar ką tik iš kalėjimo išėjęs Robertas. Galėjau nusileisti žemyn su kamera ir tiesiog filmuoti jų gyvenimą. Kadaise taip ir darydavau.

Mano kaimynas Krzysztofas, statybininkas – tas, kuris palygino balkoną su klausykla, stebėjosi, kaip galiu miegoti naktį, kai išklausau tiek žmonių. Aš ne tik klausiau. Reikėjo sutalpinti savyje visas tas istorijas, jas išgyventi.

Man buvo smalsu, kas praeivių galvose ir širdyse, su kuo jie eina dabar, tą akimirką mano kadre, ir apskritai, su kuo eina per gyvenimą. Todėl tokie ir mano klausimai – kartais vaikiški, juokingi, kartais šiurkštūs, gal nerangūs. Stipriau paspausdavau tik tada, kai jaučiau, kad žmogus dar abejoja, kad yra pasirengęs žengti žingsnį, kad jaučia poreikį pasakyti, tik reikia jį prisijaukinti.

 

Filme yra kelios labai aktualios scenos, kad ir ta su nacionalistais, kurie lapkričio 11-osios vakarą, eidami į eitynes, stabtelėjo su vėliava po balkonu. Mandagiai paklausėte, kas jiems yra ta šventė. Jie kalbėjo apie Dievą, garbę ir tėvynę, pasmerkė „lygias teises ir pederastiją“, po to jiems išsprūdo „atsiprašau“.

Tas „atsiprašau“ sukuria sceną. Akivaizdu, jie jau gerai žino, kad negalima įžeidinėti, nebaudžiamai keiktis. Tai jau neapsimoka, galima turėti problemų. Ir tai žadina menką viltį. Man atrodo, jei jie asmeniškai sutiktų kitą filmo herojų – poną, kuris prarado savo draugą, buvusį jo partneriu keturiasdešimt metų, galėtų žmogiškai susikalbėti, nepriklausomai nuo pažiūrų.

 

Pajutau filme vyrų solidarumą, bet, kita vertus, vyrai atrodo silpnesnė lytis – išmesti iš namų, miegantys automobilyje, ieškantys savo vietos, bejėgiai, susirūpinę.

Buvo keli miegantys automobilyje ir daug tikrų benamių. Moterys yra įdomesnės herojės, jos drąsiau kalba, su jomis lengviau bendrauti. Vyrai atsilikę, gal silpnesni, agresyvesni, kartais jiems trukdė, kad žiūriu iš viršaus.

 

Sužavėjo Agnieszka, žiemą pasirodanti mergina. Ji tokia trapi, kad nesugebėjo pasakyti savo vardo priešais kamerą.

Tai herojė, kuri nesugeba nieko užmaskuoti, nemoka atsakyti į tavo žaidimą, pasakyti netiesos. Viena vertus, ji pažeidžiama, bet, kita vertus, tai slepia didžiulę jėgą.

 

Bet ji sugebėjo tiksliai įvardyti jūsų vaidmenį – sugebėjimą atverti žmones.

Pasakė, kad greičiausiai man tai ne problema. Bet tai, kad kiekvieno galiu apie viską paklausti, taip pat kainuoja. Krzysztofas, kuris pavadino balkoną klausykla, iš dalies buvo teisus. Bet aš nesu nei kunigas, nei psichologas.

 

Tie žmonės neša savo istorijas, nors tam tikra prasme yra išimti iš savo gyvenimo rėmų, įdėti į jūsų teatro rėmus, vedami jūsų klausimų.

Taip, kiekvienas turėjo suvaidinti savo gyvenimo sceną ant kelių šaligatvio metrų. Jiems puikiai pavyko.

 

Dabar dar labiau reikia kažko pastovaus ir tikro. Man instancija, sauganti visatos tvarką, yra ponia Zosia. Ji pjauna žolę, grėbia lapus, o žiemą antrą nakties stovi prie lango, žiūri, ar sninga.

Lapai krenta, bet yra ponios Zosios šluota. Man tai labai tikras ir jaudinantis personažas. Žmogus, darantis tai, kas jam priklauso. Ji valo, rūpinasi švara, laiko rankose tuos visatos siūlus, kad jie nesusipintų. Ji niekad nesiskundžia, mėgsta savo darbą, mėgsta žmones. Skolina jiems pinigų, nors pati daug neturi. Visada patenkinta. Yra tokių žmonių pasaulyje. Tai žadina viltį, kad ir mes galime rasti savo vietą pasaulyje.

 

O kokia yra gyvenimo prasmė pagal Pawełą Łozińskį?

Nežinau, todėl apie tai klausiau kitų. Ko gero, tiesiog gyvenimas. Gal apskritai nėra prasmės uždavinėti sau vadinamuosius gilius klausimus, tik reikia tiesiog gyventi? Džiaugtis tuo, kas yra. Kad galime susitikti, išgerti kavos, surūkyti dvi cigaretes. Akimirkai sustoti.

 

Parengė K. R.

Paweł Łoziński
Paweł Łoziński
„Balkoninis filmas“
„Balkoninis filmas“
„Balkoninis filmas“
„Balkoninis filmas“
„Balkoninis filmas“
„Balkoninis filmas“
„Balkoninis filmas“
„Balkoninis filmas“