Nauji filmai – „Likimas ir fantazijos“
Tarptautinio pripažinimo sulaukęs filmas „Drive My Car“ (Japonija, 2021) visą pasaulį privertė įsiminti japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi pavardę ir sudomino šio režisieriaus kūryba. Ne vienam lietuvių žiūrovui šis filmas tapo vienu geriausių (o galbūt ir tiesiog geriausiu), matytų praėjusiais metais. Galimybę pamatyti kitą tais pačiais metais sukurtą šio režisieriaus filmą „Likimas ir fantazijos“ („Gūzen to Sōzō“, Japonija, 2021) Lietuvoje suteikė šių metų „Kino pavasario“ festivalis.
Nepaprasta „Ilgų palydų“ istorija
1971-aisiais Odesos kino studijoje sukurtos Kiros Muratovos „Ilgos palydos“ („Dolgije provody“) kino teatruose pasirodė tik 1987 metais, kai papūtus „perestroikos“ vėjams nuo simbolinių lentynų pradėti nuiminėti uždrausti filmai. Dabar „Ilgas palydas“ galima pamatyti ir Lietuvoje. Filmo istoriją pristatome pasitelkę Kiros Muratovos (1934–2018), jos kolegų ir kino istorikų liudijimus.
Paskelbta 75-ojo Kanų festivalio programa
Karo Ukrainoje fone festivalis nusprendė neboikotuoti rusų režisierių – Kirillo Serebrennikovo filmas „Čaikovskio žmona“ („Žena Čaikovskogo“, Rusija, Prancūzija) įtrauktas į pagrindinį konkursą. Dėl „Auksinės palmės šakelės“ kartu su šiuo režisieriumi varžysis Davidas Cronenbergas, Jamesas Gray’us, broliai Jeanas-Pierre’as ir Lucas Dardenne’ai.
Krėsle prie televizoriaus
Vis dar stebiuosi, kai žmonės daro asmenukes. Juk save jie kasdien mato veidrodyje. Man ir žvilgsnio ryte į save kartais būna per daug. Bet režisieriaus Magnuso von Horno žodžiai privertė pažvelgti kitaip: „Fotografuojantis žmogus, o ypač darantis asmenukę, – tai kerintis reginys. Žmogus trumpam pamiršta pasaulį aplink jį. Jis susikaupia į tai, ką mato išmaniojo telefono ekrane, pakreipia jį taip, kad atrodytų kuo geriau. Ekranas tampa veidrodžiu, kuriame jis gali įsižiūrėti į save. Tik klausimas, ką jame mato arba ką nori matyti?“
„Ilgo metro filmas apie gyvenimą“
Praradus artimą žmogų, atsisveikinimas su juo trunka ilgai – kai kuriems ir visą likusį gyvenimą. Neretai psichologai pateikia net gedėjimo fazes. Regis, debiutiniame pilnametražiame filme „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (Lietuva, 2021) režisierė Dovilė Šarutytė per savo alter ego heroję Dovilę (Agnė Misiūnaitė) bando perteikti, o turbūt ir pereiti visas fazes: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą.
Lietuviškų trumpametražių filmų premjeros
Balandžio 1 d. „Vingio“ kino teatre pristatyta „Kino pavasario“ trumpametražių lietuviškų premjerų programa. Joje net dvi debiutuojančios režisierės – scenaristė Birutė Kapustinskaitė ir dainininkė Jurga Šeduikytė. Po peržiūros likau maloniai nustebinta. Tikras balandžio pirmosios pokštas – lietuviškas kinas pagaliau įtraukiantis, su skoningu humoru ir brandžiu siužetu. Žinoma, ne visas.
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Pirmieji Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2021) kadrai apibūdina išeities situaciją: kaimo keliais vingiavęs automobilis įklimpsta miške, iš jo išlipęs vyras baltais drabužiais ištraukia urną su pelenais ir, metęs raktelius, palieka automobilį. Akivaizdu, kad vyras apimtas nevilties. Miško tankmėje išnyra lūšis. Jos tiesiai į žiūrovus įsmeigtas žvilgsnis stambiu planu iškart tampa kelionės į žmogaus vidų ženklu.
Krėsle prie televizoriaus
1995 m. pasirodžiusi Andrzejaus Wajdos „Didžioji savaitė“ (LRT, šiąnakt, 16 d., 02 val. ir LRT Plius, 17 d. 01.05) – Jerzy Andrzejewskio (pagal jo romaną sukurtas ir bene garsiausias režisieriaus filmas „Pelenai ir deimantas“) apsakymo ekranizacija. Tai pirmasis tekstas, parašytas apie Varšuvos geto likvidaciją 1943-iaisiais ir kartu bandymas suvokti lenkų visuomenės reakciją į žydų tragediją.
Cary Fukunaga – paskutinio filmo apie Džeimsą Bondą „Mirtis palauks“ („No Time to Die“, 2021) ir televizijos serialo „Tikras detektyvas“ („True Detective“, 2014) režisierius – jau daugiau nei dvi savaites vieši Rusijos užpultoje Ukrainoje. Jis teikia humanitarinę pagalbą ir bendrauja su ukrainiečiais, o jų istorijas aprašo socialiniuose tinkluose.
Pokalbis su režisiere Céline Sciamma
„Liepsnojančios moters portreto“ režisierė Céline Sciamma šiemet sugrįžo į „Kino pavasarį“ su nauju filmu „Mažytė mama“ („Petite maman“, Prancūzija, 2021). Režisierė jautriai, poetiškai ir subtiliai pasakoja aštuonmetės Neli (Joséphine Sanz), ką tik netekusios savo mylimos močiutės, istoriją. Mergaitė su tėvais atvyksta tvarkyti mamos vaikystės namų. Neli ima klaidžioti ir žaisti rudeniškuose mamos Marion (Nina Meurisse) vaikystės miškuose. Čia ji sutinka bendraamžę, statančią slėptuvę iš medžių šakų.