Šventinė karuselė

1995 m. pasirodžiusi Andrzejaus Wajdos „Didžioji savaitė“ (LRT, šiąnakt, 16 d., 02 val. ir LRT Plius, 17 d. 01.05) – Jerzy Andrzejewskio (pagal jo romaną sukurtas ir bene garsiausias režisieriaus filmas „Pelenai ir deimantas“) apsakymo ekranizacija. Tai pirmasis tekstas, parašytas apie Varšuvos geto likvidaciją 1943-iaisiais ir kartu bandymas suvokti lenkų visuomenės reakciją į žydų tragediją. Andrzejewskis Varšuvos literatams kūrinį perskaitė 1943-iųjų birželį. Kolegų nuomonę tiksliai nusako Jarosławo Iwaszkewicziaus dienoraščio fragmentas, kuriame galima perskaityti, kad apsakymas visiems paliko „labai negerą įspūdį“. Iwaszkewiczius pripažįsta, kad jis gerai parašytas ir kalba apie esminę visiems problemą, kad aprašo tai, ką visi neseniai išgyveno, bet, nepaisant to, žadina nerimą. Iwaszkewiczius sako: „Dar nebuvo atvėsę geto pelenai, o jis jau rašė apsakymą šia tema. Šią baisią tikrovę jis transformavo į tam tikrą organizuotą, sukomponuotą pasaulį. Ko gero, tai niekad negali pasisekti.“

Iwaszkewiczius pirmiausia smerkia pernelyg greitą neseniai įvykusios dramos „eksploataciją“ ir tos abejonės skamba aktualiai dabar, kai taip pat vyksta karas ir netrukus apie jį bus sukurta daug filmų ir tekstų. Kita vertus, Iwaszkewiczius abejoja, ar galima paversti literatūros medžiaga dilemas, su kuriomis lenkai susidūrė Varšuvos gete vykstant sukilimui. Geto sunaikinimas sutapo su Didžiąja savaite. Kelios jos dienos rodomos filme, kai garsaus prieškario architekto žydo duktė Irena (Beata Fudalej) randa prieglobstį pas buvusį meilužį ir jo žmoną. Inteligentai Maleckiai nori padėti Irenai, bet namo gyventojai tam pasipriešina. Seksualumo neslepianti Irena, stebinti, kaip dega getas, filme simboliškai sieja meilę ir mirtį, nors Wajda akcentuoja ir krikščioniškuosius prisikėlimo motyvus.

Maleckis (Wojciech Małajkat) – žmogus, išgyvenantis moralinį konfliktą tarp suvokimo, kad žūstančius žydus reikia gelbėti, ir tam tikro pasidygėjimo slepiama moterimi. Andrzejewskio pažįstamus papiktino ir autobiografiniai apsakymo motyvai, mat Irena priminė garsaus mokslininko dukterį Wandą Wertenstein, su kuria rašytojas 1941-aisiais turėjo romaną. Pažinoję Wertenstein žmonės manė, kad apsakyme ji parodyta nemaloni, antipatiška. Įsižeidė ir Wertenstein, kuriai pavyko išgyventi karą. Bet vėliau ji palaikė draugiškus santykius su rašytoju, o gimus sūnui paprašė jo būti berniuko krikšto tėvu. Po karo Wertenstein vertė knygas, kūrė filmus, rašė recenzijas žurnale „Kino“. Beje, jos ir Andrzejewskio meilės romaną iš arti stebėjo ką tik iš Vilniaus į Varšuvą pabėgęs Czesławas Miłoszas, kurio eilėraštį „Campo di Fiori“ apie velykinę karuselę prie degančio geto sienų „Didžiojoje savaitėje“ prisiminė ir Wajda.

Wertenstein karo pradžioje buvo dvidešimt dveji. Jos pažiūros dabar būtų pavadintos feministinėmis, bet tada tokio žodžio dar nebuvo. Užtat dabar jis populiarus, ypač kai reikia apibūdinti moterų režisierių filmus. Claire Denis kuria autorinį kiną, bet romantinė komedija „Izabelė ir jos vyrai“ (TV1, 16 d. 23 val.) įrodo, kad tradicinis žanras režisierei nėra kliūtis. Filmo herojė Izabelė – gana brandaus amžiaus moteris, vis dar tikinti, kad galima mokytis iš savo klaidų, ir vis dar ieškanti „idealaus partnerio“. Ji yra paryžietė, dailininkė, išsiskyrusi ir retai matosi su dukterimi. Izabele žavisi vedę vyrai, beje, neskubantys skirtis su savo žmonomis.

Ir Denis, ir Izabelę suvaidinusi Juliette Binoche, regis, neslepia, kad herojės naivumas joms juokingas, bet tai, kas svarbiausia, jos paslepia tarp eilučių. Izabelės paieškos leidžia režisierei žaisti ir su žiūrovais, ir su pačia filmo heroje. Filmo sumanymas slypi giliau – konstrukcijos lygmenyje. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai gana laisvai susietų epizodų rinkinys, rodantis Izabelės santykius su vyrais. Kiekvienas susižavėjimas baigiasi nusivylimu, o siekianti svajonių išsipildymo Izabelė nepastebi, kad kiekvienas tų vyrų suteikė jai ir šviesių akimirkų. Izabelė nesupranta, kad gyvenimas greičiausiai jai ir negali pasiūlyti nieko daugiau. Todėl „Izabelę ir jos vyrus“ galima vadinti ir filmu apie iliuzijų praradimą, ir filmu apie tai, kad neverta siekti tobulybės. Pastaroji mintis gali tapti pirmuoju žingsniu link tiesos apie save. Todėl taip mėgstu epizodą, kai viskuo nusivylusi Izabelė išsirengia pas aiškiaregį (Gérard Depardieu), o šis ištaria frazę, tapusią prancūzišku filmo pavadinimu „Graži vidinė saulė“ („Un beau soleil intérieur“). Aiškiaregys siūlo Izabelei savo viduje rasti gražią saulę ir net jei jo lūpose tai skamba gana dviprasmiškai, kartais įsiklausyti į tokias frazes apsimoka, nes, banaliai kalbant, svarbiau už ryšį su kitu yra ryšys su savimi.

Po filmo „Orlandas“ britų režisierei Sally Potter taip pat prilipo feministės etiketė. Bet prieš porą metų jos sukurti „Nepasirinkti keliai“ (LNK, 18 d. 23.50), sakyčiau, tradicinis filmas, rodantis, kaip suformulavo vienas poetas, kad gyvenimas yra neišnaudotų galimybių suma. „Nepasirinktų kelių“ veiksmas nukels į Niujorką, kur gyvena rašytojas Leo (Javier Bardem). Jis serga demencija ir vis labiau „atsijungia“ nuo tikrovės. Leo rūpinasi duktė Molė (Elle Fanning), kartojanti tėvui: „Prisimink, kad tu visada esi tu.“ Ji neriasi iš kailio, padeda ir slaugė, tik buvusi rašytojo žmona (Laura Linney) abejoja, ar jis vis dar yra Leo. Didžioji filmo dalis vyksta Leo galvoje, kitaip tariant, prisiminimuose, nors tas scenas galima traktuoti ir kaip kūrybos procesą. Jis grįžta prie svarbiausių gyvenimo akimirkų, bet ar iš jų galima suklijuoti rašytojo tapatybę? Ar mano arba jūsų tapatybę apibūdintų prisiminimų suma? Abejoju.

Nancy Meyers tikrai nepavadinsi autorinio kino kūrėja dar ir todėl, kad ji dirba Holivude. Bet jos komedija „Naujokas“ (LNK, 16 d. 21.15) taip pat prabyla apie aktualią temą – senstančią visuomenę. Klausimas, kurį išgirsta testuojamas internetinės parduotuvės naujokas, skamba gana nejaukiai, mat naujokui septyniasdešimt, jis našlys ir dalyvauja pensininkų užimtumo programoje. Naujoką vaidina Robertas De Niro, tad į klausimą, kuo save mato po dešimties metų, kartu su juo galime atsakyti visi, ir nereikia tiesmuko „gal lavonu“, nes De Niro veide atsispindi ir jo personažo orumas, ir autoironija. Senstantiems žiūrovams „Naujokas“ – dar ir šiuolaikinio gyvenimo instrukcija, nors galiu piktdžiugiškai pasakyti, kad jauniesiems panašių kino instrukcijų kuriama daugiau. Pensininkai paprastai labiau moka patys dorotis su problemomis ir net pasidalyti patirtimi, kaip kad į San Fransiską su jauna viršininke skrendantis De Niro herojus: „Mums laisvadienis ir skrendame verslo klase. Pats laikas atidėti kompiuterį ir užsakyti pavalgyti bei išgerti.“

Net jei sėdite ne lėktuve, o priešais televizorių, šventės yra šventės, todėl net ir sunkiais laikais verta pasirūpinti psichologine higiena ir socialiniu komfortu. Beje, prie to gali prisidėti ir Jano Jakubo Kolskio filmas „Jasminum“ (LRT Plius, 17 d. 21.30). Jį rekomendavau jau ne kartą, bet šventinį savaitgalį, kai televizijas užlieja kičinio, dirbtinio, saldaus religingumo banga, galimybė atsidurti provincijos vienuolyne, kur gyvena skirtingai kvepiantys vienuoliai, sugebantys parodyti atvykėlei penkerių metų mergaitei Eugenijai, kas yra ir kaip kvepia meilė, nuteikia optimistiškai.

Jūsų – Jonas Ūbis