Kinas
Pirmieji Kristijono Vildžiūno filmo „Dainos lapei“ (Lietuva, Latvija, Estija, 2021) kadrai apibūdina išeities situaciją: kaimo keliais vingiavęs automobilis įklimpsta miške, iš jo išlipęs vyras baltais drabužiais ištraukia urną su pelenais ir, metęs raktelius, palieka automobilį. Akivaizdu, kad vyras apimtas nevilties. Miško tankmėje išnyra lūšis. Jos tiesiai į žiūrovus įsmeigtas žvilgsnis stambiu planu iškart tampa kelionės į žmogaus vidų ženklu. Bet keistumai tuo nesibaigia. Vyras iš automobilio atsiranda laukuose pastatytame stikliniame kupole, suberia pelenus iš urnos į molinę cukrinę ir, pritaisęs prie žaislinio automobilio, lėtai nuleidžia pelenus į lapės urvą. Tai Dainius (Lukas Malinauskas) – lyg ir reklamos specialistas, lyg ir populiarus muzikantas. Palaikai – jo žmonos Justinos (Agnesė Cīrule), žuvusios avarijoje. Moliniai daiktai stikliniame kupole – jos kūriniai. Dainius negali ir nenori susitaikyti su mylimosios mirtimi. Jis tiki, kad sapnai padės Justiną susigrąžinti.
Visą filmą Vildžiūnas lyg ir norės grįžti prie Orfėjo ir Euridikės mito, bet, regis, kartu ir bijos, kad mitas pernelyg supaprastins jo (arba Dainiaus) fantazijas ir sapnus. Tad mitas, deja, taip ir liks dekoratyviniu elementu. Akies mirktelėjimu išprususiu save laikančiam žiūrovui. Tokių mirktelėjimų filme yra ir daugiau, prie jų priskirčiau ir stiklo kupolą, ore plazdančias jo užuolaidas ar vėjo gūsio išsiūbuotas medžių šakas, žemuogių puokštelę ir žvakę tuščiame lango rėme, pagaliau net veikėjų drabužius, užrašus ant jų marškinėlių ir gausias nuorodas į kūrybines jų profesijas. Tačiau ir tai, ir kupolą, ir seną sodybą netrukus pradedi suvokti kaip dekoraciją – vidaus pasaulio atvaizdą, kurio deklaratyvus sąlygiškumas trukdo suvokti Dainiaus jausmus. Atsakyti į klausimą, kas neleidžia jam susitaikyti su Justinos mirtimi. Kodėl ji privalo sugrįžti. Kodėl ji buvo tokia svarbi Dainiui. Kodėl jam taip svarbu ritualizuoti žmonos mirtį.
Atsakymų nebus, nes ir Dainius – toks ne visai konkretus personažas. Filme jis neturi jokios aiškios praeities, nors apie ją vis bando priminti Dainiaus paguosti atvykusi pora, kurią suvaidino Kamilė Gudmonaitė ir Mantas Zemleckas. Žiūrėdama filmą, niekaip negalėjau atsiginti Davido Mameto patarimo scenaristui, kad kiekviename teksto fragmente jis turi žinoti atsakymus į tris magiškus klausimus: ko personažas nori, ką jis pasirengęs daryti, kodėl būtent dabar. Dainius – ne toks personažas, jis tik sapnuojantis žmogus. Tikintis, kad sapnus galima suplanuoti, reguliuoti, užrašyti. Išradinėjantis sapnajuostę. Dainius pasirengęs viskam, kad susapnuotų Justiną. Regis, ir nieko daugiau.
Atvirai sakant, svetimi sapnai, kaip ir svetimos ligos, retai būna įdomūs. Dainiaus sapnai – lyg atrakcionų parkas. Jie spindi spalvomis ir šviesomis, vilioja raudona Justinos suknele, jos ilgesingu švelnumu ir net sapne Dainiaus geidžiamu kūnu. Bet filmo ritmas chaotiškas ir nuolat stringa. Sapnų vaizdai įspūdingi, bet jų istorijos nepasilieka atmintyje. Kartais sapnai poetiški, kartais primena košmarą, kaip kad tas su senele namo spintoje. Dainius atidarinėja pasąmonės spintų duris, už kurių – prisiminimų skeletai. Tik filmo pabaigoje, kai Dainius suvalgys nuodingų grybų, sapnų pasaulis taps akivaizdžiai siurrealistiškas – jame kitus pavidalus įgis realūs miestelio (ar kaimo), kur ir vyksta „Dainų lapei“ veiksmas, personažai. Groteskiška policininkė (Kamilė Petruškevičiūtė), naminės fabrikėlio savininkas Biesas (Saulius Bareikis) pavirs dar groteskiškesnėmis keistų vestuvių pabaisomis, bet bėda ta, kad ir realiame filmo lygmenyje jie atliko tą pačią funkciją – buvo pabaisos ir liudijo tokį pat rituališką abejingumą atviram blogiui ir neteisybei, kerojantį „Dainų lapei“ lietuviškos provincijos realybėje. Todėl ir Justinos globotas paauglys Gailis (Rokas Rinkevičius) lieka tik ženklu, nes tikrovė, kurioje vaikas girdomas, išnaudojamas, nemylimas, nepritampa nei prie sapnų, nei prie skurdžios kasdienybės, iš kurios jis atėjo į stiklinius Dainiaus ir Justinos namus. Nors būtent pelkė, kurioje veikia naminės fabrikėlis, galėjo tapti idealia sapnų dekoracija. „Dainų lapei“ operatorius Jurģis Kminsas tiesiog idealiai perteikia gamtos mistiškumą – ko verti kad ir paparčiai, miškas, lieptas, juodas šuo, iškart pripildantys kadrą paslapties ir to, kas žargonu vadinama „atmosfera“, tik to neužtenka. Pagaliau juk ir pelkėje Dainiaus rastas revolveris taip pat filmo pabaigoje neiššauna.
Vildžiūno filmų erdvėje ir laike visada rasdavau sau vietos. Ar tai būtų tiksliai nematomą, bet patiriamą politinės ir socialinės transformacijos poveikį fiksavusi „Nuomos sutartis“, ar begaliniam lietuviškam vartojimo alkiui pasipriešinusio „Aš esi tu“ herojaus tapatybės paieškos, ar „Senekos dienos“ veikėjo bandymas suvokti, kodėl taip staiga baigėsi Baltijos kelio sužadinta euforija. Ankstesniuose Vildžiūno filmuose gyvenimas turėjo požeminių srovių – nematomų, bet veikiančių veiksmą, personažų istorijas. Naujame filme režisierius, regis, pabandė tas požemines sroves paversti matomais sapnais, bet tik „Dainų lapei“ muzika – melancholiškos „Šiaurės krypties“ melodijos – leidžia bent trumpam sugrįžti į specifišką Vildžiūno filmų erdvę.
„Kino pavasaris“ šiemet parodė tris lietuviškų filmų premjeras ir visi trys labai skirtingi filmai – „Dainos lapei“, Lauryno Bareišos „Piligrimai“, Dovilės Šarutytės „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ – kalba apie trisdešimtmečių susidūrimą su realia mirtimi, apie bandymus susitaikyti su artimųjų praradimu. Lietuvių kinui skubiai reikia terapijos? Kol dėlioju hipotezes, kodėl taip atsitiko, mintyse skamba Algimanto Mackaus „Ir mirtis nebus nugalėta“.
