Vienas pačių pirmųjų

Kino operatorius Algimantas Mockus priklausė tai jaunai talentingai kartai, kuri praėjusio amžiaus 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių sandūroje pradėjo kurti ir sukūrė tikrąjį lietuvių nacionalinį kiną. Nauja menine kalba pirmas prabilo Vytautas Žalakevičius filmu „Adomas nori būti žmogumi“ (1959), o filmo operatorius buvo Algimantas Mockus. Šis ekspresionizmui artimas, ligi šiol nepasenęs kino kūrinys pasižymėjo visų komponentų darna – tikslia dramaturgija, veiksmo dinamika, gyvais ir įvairiais panevėžiečių aktorių puikiai suvaidintų personažų charakteriais, muzikinio takelio išryškinta nostalgiška prieškario Kauno atmosfera, sykiu su dailininko Algirdo Ničiaus plenerais bei interjerais ir kostiumų dailininkės Viktorijos Bimbaitės stilingais kostiumais operatoriaus perteikta išraiškingomis kadro kompozicijomis, aštriais rakursais, šviesos ir šešėlių kontrastais. Tai buvo kine nedažna ne vien režisieriaus, bet jo suburtos grupės, o tiksliau – visos kartos, kūrybinių galimybių manifestacija, kurioje Algimantas Mockus, nelyginant Alfredas Hitchcockas, paliko savo autografą: kai aferistas Dausa (Donatas Banionis) pasipusto padus į užsienį, lipantį į traukinį jį užfiksuoja laikraščio fotografas, kurį suvaidino jaunas filmo operatorius.

Bet į kiną Algimantas Mockus atėjo dar gerokai anksčiau, septyniolikmetis jaunuolis. 1948 m. jis pradėjo dirbti operatoriaus asistentu Lietuvos kino studijoje ir praktiniu darbu siekė amato meistrystės. Filmavo siužetus kino kronikai, 1956 m. buvo antrasis operatorius statant filmą „Tiltas“, 1957 m. debiutavo kaip operatorius pirmu savarankišku Kino studijos vaidybiniu filmu „Žydrasis horizontas“. Ši kukli juosta vaikams nepasižymėjo plastinės formos naujumu, o po dvejų metų filme „Adomas nori būti žmogumi“ Algimanto Mockaus kamera jau visiškai pasikeitusi, laisva, skvarbi, stambių planų rakursais charakterizuojanti veikėjus, kadro apšvietimu kurianti filmo nuotaiką. Neatsitiktinai Algimanto Mockaus darbas buvo įvertintas premija 1960 m. sąjunginiame kino festivalyje, jo vardas tapo žinomas, nors karjera Lietuvos kino studijoje visą 7-ąjį dešimtmetį klostėsi ne itin sėkmingai. Baigiamoji, deja, silpniausia, „Gyvųjų didvyrių“ novelė (1960), socrealizmo reliktas „Kai susilieja upės“ (1961), keletas dokumentinių, mokslo populiarinimo filmų, į ekraną perkeltas Eduardo Balsio baletas „Eglė, žalčių karalienė“ (1965) – tai ir viskas. Iki pat Arūno Žebriūno „Gražuolės“ (1969), kurioje operatoriaus kamera, vėl įvertinta sąjunginiame kino festivalyje,  skriejo šokyje ir liūdėjo sykiu su mažąja filmo heroje. Kino operatorius – riboto pasirinkimo profesija. Nerasdamas tinkamos kūrybinės partnerystės Lietuvoje, Algimantas Mockus tais metais nufilmavo du estų kino klasika tapusius skirtingos tonacijos filmus – dramatišką Kaljo Kiisko „Ledonešį“ (1962), beje, taip pat pažymėtą už operatoriaus darbą Pabaltijo ir Baltarusijos kino festivalyje, ir lyrišką Leidos Laius „Miško legendą“ (1968).

Algimantas Mockus buvo tikras savo darbo profesionalas, vaikščiojanti ir žiniomis dosniai besidalijanti kino bei fotografijos techninių galimybių enciklopedija, ką jau kalbėti apie estetinę pajautą, ne kartą kilstelėjusią jo filmuojamo kūrinio meninį lygį. Taip buvo su Marijono Giedrio filmais „Vyrų vasara“ (1970) ir „Žaizdos žemės mūsų“ (1971), kurių išraiškinga vaizdo plastika sukūrė paradoksalų konjunktūros ir aukštos kokybės efektą. Klasikinis lietuvių kinas buvo nespalvotas. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje visame sovietų kine vyko staigus perėjimas prie spalvotos kino juostos, ir Algimantas Mockus vėl buvo vienas pirmųjų, perpratusių spalvos niuansus, pavyzdžiui, raudonos perteikimo subtilybes. Tuomet prasidėjo produktyviausias ir gal vaisingiausias jo kūrybos laikotarpis. Su Arūnu Žebriūnu jis kūrė filmus „Naktibalda“ (1973), pagarsėjusią „Velnio nuotaką“ (1974), „Riešutų duoną“ (1977), su Marijonu Giedriu – televizijos serialą „Amerikoniškoji tragedija“ (1980), su Jonu Vaitkumi – „Zodiaką“ (1985), su Gyčiu Lukšu – „Virto ąžuolai“ (1976), „Žalčio žvilgsnį“ (1990), „Žemės keleivius“ (1992). Intensyviai dirbo iki 10-ojo dešimtmečio pradžios, iki pat Lietuvos kino studijos subyrėjimo, kaip ir daugelis jo kolegų. Išėjo kaip vienas savo kartos paskutiniųjų.