Kinas
Praradus artimą žmogų, atsisveikinimas su juo trunka ilgai – kai kuriems ir visą likusį gyvenimą. Neretai psichologai pateikia net gedėjimo fazes. Regis, debiutiniame pilnametražiame filme „Ilgo metro filmas apie gyvenimą“ (Lietuva, 2021) režisierė Dovilė Šarutytė per savo alter ego heroję Dovilę (Agnė Misiūnaitė) bando perteikti, o turbūt ir pereiti visas fazes: neigimą, pyktį, derybas, depresiją ir susitaikymą.
Pagrindinė filmo herojė – tipiška dabartinė trisdešimtmetė, filmo pradžioje su savo draugėmis besilinksminanti kažkuriame užsienio mieste. Draugės – lyg ir artimos, tačiau tušti ir sausi jų pokalbiai verčia tuo abejoti. Galbūt tai ir yra dabartinio madingo jaunimo small talks? Režisierė ne kartą akcentuoja ir Dovilės mobilųjį telefoną, kuriame pasirodo skambinančio tėčio vardas, tačiau mergina neatsiliepia. Šis Dovilės poelgis ir tampa filmo atspirties tašku: netrukus ji sužino, kad tėvas mirė, ir taip prasideda ne tik merginos gedėjimo fazės, bet ir ilga kelionė savęs ir santykio su tėvu suvokimo link.
Dovilė iš euforiško šokio pas drauges grįžta į niūraus Vilniaus realybę ir vaikystės bute iš pradžių ilgokai stebeilija į tėvo nugulėtą, įdubusią, kone visą jo gyvenimą sugėrusią sofą. Per konkrečius baldus ar tam tikras detales veikėja Dovilė vis grįžta į vaikystės prisiminimus, o režisierė Dovilė juos rodo įpindama savo tėvo filmuotą asmeninę archyvinę medžiagą. Akivaizdu, kad kuriamas kontrastas tarp vaikystės, kur dominuoja šviesūs atspalviai, ir dabarties – pilkumoje, rūke ir nuolatiniame lietuje paskendusio Vilniaus.
Taip žiūrovui leidžiama suprasti, kad Dovilė stoja į akistatą su mirtimi ir jos buitiškumu. Čia norėtųsi pagirti režisierę, sugebėjusią tiksliai perteikti slegiantį pasiruošimo laidotuvėms procesą, ne kažkokį sakrališką, o pilną biurokratinių ir buitinių detalių. Štai pigesnio laidojimo atstovo paieškos nuveda Dovilę su motina (Nelė Savičenko) į praėjusio amžiaus 10-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjusius automobilių garažų kompleksus: čia įsikūręs savotiškas laidojimo biuras, puikiai perteikiantis dar tuo metu atsiradusius lietuviškus „versliukus“ ir apsukrius biznierius. Akivaizdu, kad mirtis ir pasirengimas laidojimui – niekada nebankrutuosiantis verslas: juk kainuoja kiekviena detalė. Ne veltui Petro Cvirkos graborius Pranas Kriukelis, išvykęs į Ameriką, tapo tikru verslininku Franku Kruku.
Deja, filmo nuoširdumą ir vientisumą jaukia perdėtai susatyrinami personažai, priartinantys abiejų Dovilių (veikėjos ir režisierės) gedėjimą prie anekdoto. Gali būti, kad koją pakišo scenarijaus bendraautoris Titas Laucius, pasiūlęs komiškesnį priėjimą (tai asmeninė prielaida, prisiminus šio režisieriaus trumpametražius filmus). Apmaudu, bet lietuviškas humoras gana plokščias ir vulgarus. Štai tokio plataus diapazono aktorė Nelė Savičenko sutraukiama iki neurotiškos motinos tipažo, laidojimo rūmų administratorė – su iki koktumo ryškiu makiažu ir kalbėjimo maniera. Ir dar būtinai pavadinta Zita (aktorė Inga Maškarina primena ir Zitą iš Mažeikių, ir šiaip internetuose paplitusios sekretorės Zitos personažą). Ši apsukri verslininkė turi lygiai tokį pat pabrėžtiną slavišką akcentą kaip ir anksčiau minėtas „biznierius“, savo laidojimo paslaugas teikiantis garažų komplekse (Romuald Lavrinovič). Baisiai lėkštas ir Kęstučio Jakšto personažas, geriausias Dovilės tėvo draugas, po ranka vis nešiojantis savo pūkuotą šunelį.
Šie visi šaržai ir neleido veikėjai Dovilei tapti brandesnei, kliudė jai atsisveikinti ir gedėti nuoširdžiai. O režisierei Dovilei nepavyko laiku padėti dramaturginio taško ir buvo per giliai paskęsta asmeninėje archyvinėje medžiagoje. Suprantama, filmas bus skirtas platesnei auditorijai, tad taip prieš ją apsinuoginant gal ir norėjosi išlaikyti distanciją. Tačiau kitąkart padrąsinčiau režisierę labiau pasitikėti savimi.
