Kinas
Tarptautinio pripažinimo sulaukęs filmas „Drive My Car“ (Japonija, 2021) visą pasaulį privertė įsiminti japonų režisieriaus Ryûsuke Hamaguchi pavardę ir sudomino šio režisieriaus kūryba. Ne vienam lietuvių žiūrovui šis filmas tapo vienu geriausių (o galbūt ir tiesiog geriausiu), matytų praėjusiais metais. Galimybę pamatyti kitą tais pačiais metais sukurtą šio režisieriaus filmą „Likimas ir fantazijos“ („Gūzen to Sōzō“, Japonija, 2021) Lietuvoje suteikė šių metų „Kino pavasario“ festivalis. Panašu, kad filmas į kasdienį mūsų kino teatrų repertuarą nepateks, bet visi norintys jį vis dar gali pamatyti virtualiose namų kino platformose.
„Drive My Car“ veikėjams būdu suprasti save ir išgyventi savo neretai skausmingas patirtis tapo teatras. „Likime ir fantazijose“ meną pakeitė žodžiai – tokie mums įprasti ir kartu tokie galingi, galintys pakylėti arba tapti žeidžiančiu ginklu. Hamaguchi duotuose interviu neslepia savo susižavėjimo Érico Rohmero – tikrojo dialogų meistro – filmais, todėl ir „Likimą ir fantazijas“ galime laikyti talentingu reveransu „Pasimatymui Paryžiuje“ (1995).
„Likimas ir fantazijos“ – tai personažais nesusijusių istorijų triptikas. Tačiau skirtingus pasakojimus sieja šiuolaikinė Japonija, protagonistės moterys (iš tiesų tai – stiprių moterų kinas) ir, svarbiausia, pats likimas – nenuspėjamas ir pilnas atsitiktinumų, galinčių filmo veikėjų gyvenimą per sekundę apversti aukštyn kojomis (ir ne visada – į gera). Hamaguchi mėgsta staigmenas ir lemtingus atsitiktinumus, tad ir kiekviena „Likimo ir fantazijų“ istorija turi netikėtą siužeto posūkį, kurio papasakojimas atimtų malonumą stebėti meistriškai režisieriaus sukuriamą intrigą, žiūrovą paliksiantį pakylėtą arba priešingai – su nemaloniu kartėlio jausmu supratus, kiek daug visa keičiančios jėgos gali slypėti vienoje mažoje detalėje.
Pirmojoje dalyje „Magija (ir kiti neužtikrinti dalykai)“ stebime meilės trikampį, kurio egzistavimas žinomas ne visiems trims šios istorijos dalyviams. Pasibaigus fotosesijai manekenė Meiko (Kotone Furukawa) su savo geriausia drauge Tsugumi (Hyunri) taksi vyksta namo. Susėdusios automobilio gale, už lango žybsint miesto žiburiams, jos pradeda kalbėtis. Tai vienas ilgas kadras, kuriame uždaroje erdvėje skleidžiasi lengvabūdiškas, o kartu intymus dviejų jaunų moterų dialogas. Tsugumi Meiko pasakoja apie sutiktą vyrą ir pirmąjį jų pasimatymą, užtrukusį beveik visą naktį ir per pokalbius atsiradusiu tarpusavio ryšiu sujaudinusį ją labiau nei galimas fizinis suartėjimas. Meiko neišsiduoda, tačiau jai kyla įtarimas, kad ji žino vyrą, sudominusį jos draugę.
Antroji filmo dalis „Atidarytos durys“ – tai netikėta keršto istorija. Universiteto studentas Sasaki (Skouma Kai) neišlaiko prancūzų kalbos egzamino pas profesorių Segawą (Kiyohiko Shibukawa), ir tai sužlugdo jo karjerą televizijoje. Po kurio laiko profesoriaus Segawos romanas Japonijoje laimi prestižinį apdovanojimą. Tai sužinojęs, Sasaki įkalba savo meilužę Nao (Katsuki Mori), vyresnio amžiaus studentę tame pačiame universitete, suvilioti profesorių ir taip jį sužlugdyti atkeršijant už nepavykusią Sasaki karjerą. Apsiginklavusi Segawos romanu, Nao patraukia į profesoriaus kabinetą – tą, kurio durys visada būna atidarytos pabrėžiant, kad šis neturi ko slėpti.
Trečioji dalis „Dar kartą“ pasakoja alternatyvią šių laikų istoriją. 2019 m. internetu ėmė plisti kserono virusas, prieinantis prie visos kompiuteriuose esančios informacijos ir persiunčiantis ją atsitiktiniams kontaktams. Stengiantis išvengti kompromituojančios informacijos nutekėjimo, visame pasaulyje priimamas sprendimas atsijungti nuo interneto, ir vienintele žmonių komunikacijos forma lieka telegramos ir popieriniai laiškai. Natsuko (Fusako Urabe) sugrįžta į gimtajame mieste rengiamą jos mokyklos klasės susitikimą. Čia ji pasijaučia svetima, susitikimas neteikia džiaugsmo, o ir bendraklasių vardai seniai išblėsę iš atminties. Pakeliui į traukinių stotį ant eskalatoriaus Natsuko susižvelgia su moterimi, kurią ji atpažįsta kaip mokyklos laikų draugę ir mylimąją. Po trumpo dialogo Natsuko atsiduria jos namuose.
„Likimo ir fantazijų“ erdvė – automobilis, biuras, dėstytojo kabinetas ar modernus namas – tik minimalistinio, intymaus Hamaguchi kuriamo pasaulio fonas. Per dvi valandas trunkantį filmą žodžiai beveik nenutyla, ir būtent jie neša didžiausią filmo svorį. Mes klausomės intymių filmo herojų pokalbių ir juose lyg per terapiją vyksta apsivalymas: nuskambantys dialogai ir klaidingai pasakyti (ar užrašyti) žodžiai žlugdo ir padeda atsitiesti, kuria naujas erdves, keičia juos supančią realybę, padeda perkurti save ir gyventi toliau. Draugės pasakojimas apie sutiktą vyrą ir stebuklingą jų naktį priverčia atgimti seniai pamirštus jausmus buvusiam mylimajam. Provokuojantys, intymūs verbaliniai žaidimai profesoriaus kabinete įgauna psichoterapijos pobūdį ir virsta istorija apie žmogiško artumo poreikį pasaulyje, kuriame tavęs niekas nesupranta ir nepriima tokio, koks esi. Kartu žodžiai tampa įrankiu, fantazijas paverčiančiu realybe, padedančiu iš naujo išgyventi praeitį, atsisveikinti su pečius slėgusiu bagažu ir, išgyvenus savitą katarsį, pagaliau pasijausti laisvam. Galų gale Hamaguchi primena, kad šiais laikais, kai gyvename viruso (ne internetinio, o realaus) paveiktoje realybėje, žmogiškasis kontaktas yra kaip niekad svarbus. Kaip ir žodis, kuris gali išgelbėti.
