7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Motina ir sūnus

Nepaprasta „Ilgų palydų“ istorija

Nr. 16 (1423), 2022-04-22
Kinas
Kira Muratova
Kira Muratova

1971-aisiais Odesos kino studijoje sukurtos Kiros Muratovos „Ilgos palydos“ („Dolgije provody“) kino teatruose pasirodė tik 1987 metais, kai papūtus „perestroikos“ vėjams nuo simbolinių lentynų pradėti nuiminėti uždrausti filmai. Dabar „Ilgas palydas“ galima pamatyti ir Lietuvoje. Filmo istoriją pristatome pasitelkę Kiros Muratovos (1934–2018), jos kolegų ir kino istorikų liudijimus.

Pagal Natalijos Riazancevos scenarijų sukurtų „Ilgų palydų“ siužetas paprastas. Filmo herojė pusamžė Jevgenija Vasiljevna yra išsiskyrusi, ji viena augina sūnų Sašą. Po su tėvu praleistų atostogų sūnus nusprendžia persikelti gyventi pas jį į kitą miestą. Filmo herojei išsiskyrimas atrodo tragedija. Ji negali su tuo susitaikyti. Pagrindinį vaidmenį sukūrė teatro aktorė Zinaida Šarko, tarp jos partnerių – daug neprofesionalių aktorių. Muziką parašė Olegas Karavaičiukas (1927–2016). Pasak režisierės, „jo muzikoje visada yra ironiškas komentaras, ironiškas žvilgsnis“. Operatorius – Gennadijus Kariukas, su juo kartu Muratova sukūrė ne vieną filmą.

 

Iš filmo uždraudimo istorijos

Kira Muratova: „Ilgos palydos“ buvo uždraustos paslaptingai, mįslingai, pati daug ko nežinau. Iš pradžių būta įvairių svarstymų, priekaištų, bet paskui, daugiausia Sergejaus Gerasimovo (režisierius, Muratovos pedagogas, vienas įtakingiausių sovietų kino veikėjų, socialistinio darbo didvyris – red. past.) pastangomis filmą priėmė, beje, be jokių kupiūrų. Filmui jau buvo išduoti atitinkami dokumentai. Po to praėjo gal dešimt dienų, tiksliai nepamenu, ir staiga: „Grąžinkite visus aktus – filmas nepriimtas.“ Išsiaiškinti, kodėl, taip ir nepavyko. Kai apie tai klausdavau Gerasimovo, jis atsakydavo: „Na, motin, tu užduodi sakramentalius klausimus...“ O paskui pradėjo riedėti tikras sniego kamuolys, prasidėjo fantastiškas pjudymas, man pradėjo lipdyti buržuazines įtakas, ir tai, kad herojai nelinksmi, ir šoka kažkaip ne taip... Studijoje vyko partiniai susirinkimai ir kiekviename filmas buvo „aptariamas“. Aiškinosi, kaip toks amoralus filmas atsirado, kas kaltas, kas leido. Tai ilgam nutraukė mano režisūrinį likimą. Tada mane pirmą kartą diskvalifikavo.

Viktoras Božovičius: Norėčiau, kad būtų išvengta anonimiškumo. Todėl pacituosiu Sergejaus Bezklubenkos (sovietų partinis veikėjas, 1970–1977 m. Ukrainos komunistų partijos Centro komiteto kinematografijos sektoriaus vedėjas, 1977–1983 m. – Ukrainos kultūros ministras – red. past.) pasirašytą pažymą: „Kira Muratova (...) nufilmavo siužetą taip, kad filmas išėjo labai niūrus. Aktorių parinkimu, jų tipažais, anturažo vaizdavimu, specialiaisiais garso ir šviesos efektais, taip pat muzika režisierė atkūrė „mažo žmogaus“ nepavykusio gyvenimo atmosferą, jo „vienatvę“, jo „dramą“... Tai nesocialistinis, miesčioniškas realizmas.“ („Iskusstvo kino“, 1987, Nr. 9).

 

„Ilgos palydos“ sovietų kino istorijos kontekste

Vladimiras Semerčiukas: Dar ryžtingesnį žingsnį „gilyn“ į privatų gyvenimą režisierė žengė kitame savo filme, sukurdama gal net patį kameriškiausią sovietų kine filmą. 8-ojo dešimtmečio pradžioje „Ilgos palydos“ atrodė kaip visiška alternatyva mūsų kino „mentalitetui“ ir estetikai, kaip tikra kelionė į jo pakraščius. Nei įprastų standartinių problemų ir konfliktų, nei juo labiau jų lengvų banalių sprendimų – viskas baigiasi tik vienu daugtaškiu... Prieš mūsų akis tiesiog paprasta šeimos drama, visiškai išplėšta iš Didelio gyvenimo bei Istorijos, į ją pasižiūrėta lyg pro mikroskopą. „Ilgose palydose“ socialumo figos lapelio ryžtingai atsisakyta ir socialumas net sukompromituotas (sudėtingos mergaitės paauglės auklėjimas darbo kolektyve baigiasi niekuo, o bendradarbių parama herojei, išgyvenančiai šeimos dramą, prilygsta nuliui). Šie tradiciniai mūsų kino siužetai Muratovos filme sunaikinti. Filmo herojė visiškai pasinėrusi į savo išgyvenimus, o filmo estetikoje triumfuoja žvilgsnis pro mikroskopą ir kamerinis stilius, tapę svarbiausiais režisierės pasiekimais ir tikrais jos pasaulio matymo ženklais bei tą pasaulį atitinkančia estetika. O ši estetika prasideda jau nuo Muratovos filmų pavadinimų. Tradicinių pavadinimų „Didysis pilietis“, „Didysis gyvenimas“, „Mūsų sąžininga duona“ ir pan. kontekste režisierės filmų pavadinimai provokuoja, skamba kaip disonansas, kaip visai kitokia kameriška minorinė melodija. Provinciali, marginali ir išorinė jos filmų forma: įprastas formatas, nespalvota juosta, nedideli, trumpi, lyg „mėgėjiški“ titrai. Tai ypač krito į akis tada, kai mūsų kine vyko „didžiojo stiliaus“ su visais jo efektais (spalvota juosta, platus arba plačiaformatis ekranas, ilgi titrai ir pan.) atgimimas. „Naiviai provinciali“ ir kameriška Muratovos simbolika (gėlės ir merginos oranžerijoje, jaunos moterys su kūdikiais, negyva žuvėdra ant kranto, laisva jūros begalybė, lauku su gėlėmis bėgančios mergaitės, pantomima, peruko nusiėmimas) taip pat prieštarauja Didžiojo stiliaus simbolikai ir apskritai tradicinei sovietų kino simbolikai. Kamerinį Muratovos stilių tiksliai atitinka ir dominuojantys stambūs arba vidutiniai planai, daugybė „portretų“ ir „natiurmortų“ (...). (Iš knygos „Gairių keitimas“ atlydžio pabaigoje. Atlydžio kinematografas. Antroji knyga“ („Smena vech“ na ischode ottepeli. Kinematograf ottepeli. Kniga vtoraja“, Maskva, 2002).

Viktoras Božovičius: Filmo kulminacija – šventinis vakaras įstaigoje, kurioje dirba Jevgenija Vasiljevna, jo susijaudinimo ir nerimo kupina atmosfera, besikeičiantis apšvietimas, tvinksinčios elektros lempučių girliandos, virtuoziška garsų partitūra. Ši scena jau tapo chrestomatinė – ją pasitelkus Kinematografijos institute (VGIK) studentai mokomi kurti dramatinio veiksmo ir emocinės atmosferos sąveiką. Tą akimirką, kai Jevgenija Vasiljevna „nutrūksta“ ir sukelia skandalą dėl kažkieno užimtų vietų, Zinaidos Šarko vaidyba sukrečia. O kai sūnus Saša sako: „Mama, aš tave myliu. Aš niekur nevažiuoju“, – net labai rafinuoti, daug matę žiūrovai pradeda ploti, išreikšdami net ne pritarimą režisierei, o tikrą ir „naivią“ empatiją. (Iš knygos „Kira Muratova. Kūrybinis portretas“ („Kira Muratova. Tvorčeskij portret“, Maskva, 1988).

 

Apie darbą su aktoriais

Kira Muratova: Mėgstu derinti aktorius ir neaktorius. Nes aš apskritai mėgstu eklektiką, taisyklių pažeidimus, nukrypimus. Kad ir kaip mąstytum, vieną diena viskas sustingsta, suakmenėja – apie tai jau kalbėjau. Klišės atsiranda ne tik iš to, kas blogai, bet ir iš to, kas gerai. Tai, kas pavyko, būtent todėl, kad pavyko, visų pradedama kartoti ir tampa kliše. Mąstymo klišė gimsta neišvengiamai ir be perstojo. Kiekvienas turi savo klišes. Yra ir bendrų profesionalams klišių. Aktoriai žino, ką reikia daryti, kad pavyktų gerai. Tačiau bet koks netikėtas elementas jaukia šį procesą, išskelia žiežirbą. Man patinka mėgautis tokia staigmena ir tai gal net yra svarbiausia.

Bet kuris vaidinantis žmogus yra aktorius. Neprofesionalus aktorius labiau apribotas savo amplua. Profesionalių, apmokytų žmonių galimybės platesnės. Ir kai jie vaidina kartu, jie vienas kitą „numuša“, ir profesionalai iš pradžių net pyksta, jaučiasi nuskriausti. Bet tie, kurie adaptuojasi, pradeda jausti malonumą, tokį pat, kaip režisierius. Neprofesionalūs aktoriai, jei yra paliekami sau, greitai išsisemia, jie tinka tik nedidelėms atkarpoms. Bet būtent vienų ir kitų derinys duoda rezultatą.

Neturiu specifinio darbo su aktoriais metodo. Gerasimovas mus išmokė gerai girdėti žmogaus intonaciją, įsiklausyti, kaip kalba žmonės aplink, juk kiekvienas kalba savaip, savaip dėlioja pauzes, savaip – akcentus. Tai yra mano dėmesio ir meilės aktoriams pagrindas. Gerasimovas mus labai gerai mokė, kaip repetuoti. O metodo tame nėra. Vienintelis bendras metodas – sukurti laimės, susižavėjimo atmosferą, kad žmogus pasijustų, jei jis ne aktorius – aktoriumi, kad aktorius puikiai jaustųsi šioje aplinkoje, kad jis pasijustų vienintelis, reikalingas čia, būtinas, ir kad mes kartu žaistume žaidimą, kuris tuo momentu visiems suteiks malonumo, bus azartiškas, įdomus. Štai ir visas metodas. („Iskusstvo kino“, 2010, Nr. 4).

 

Režisieriai apie filmą

Vadimas Abdrašitovas: Vienas stipriausių mano kinematografinių įspūdžių – „Ilgos palydos“, uždara jau vadovybės nepriimto Kiros Muratovos filmo peržiūra Odesos kino studijoje.

Filmas sukrėtė. Ypatingu, galingu kino kalbos išraiškingumu, sudėtingiausių emocinių žmogaus egzistavimo srovių išsiliejimu ekrane. Taip pat kažkokiu ribiniu humanizmu, maksimaliu tarp autorės kūrinių. Ir, žinoma, savo principingu išskirtinumu, nepanašumu į nieką. Man tai vienas fundamentaliausių pasaulinio kinematografo filmų. Aukščiausias kino režisūros lygmuo, kai neįmanoma žodžiais papasakoti to, kas vyksta ekrane, suformuluoti, kodėl taip skausmingai ir džiugiai tai tave veikia. Neįmanoma žodžiais apsakyti veikėjo paauglio pažinties su gražuole mergaite užmiesčio viloje scenos... Iki šiol neaišku, kaip savo heroję vaidina Zinaida Šarko... Negalima paaiškinti, kodėl taip stipriai veikia genialus filmo finalas.

Tik tikrame kūrinyje būna taip: visus žodžius žinai atmintinai, šimtus kartų juos kartojai, nieko naujo tau nenuskamba, bet eilėraščio eilutės veikia, jaudina! Ir kine: matai, supranti, kaip tai padaryta, parašyta, nufilmuota, suvaidinta, sumontuota, – ir vis tiek gumulas gerklėje...

Vitalijus Manskis: 1985 metai. Gorbačiovas jau atėjo į valdžią, bet pabaigos dar nematyti. Vasaros praktiką atlieku Odesos kino studijoje. Kad maksimaliai naudingai išnaudočiau beprasmišką laiką, prašau galimybės ekrane pasižiūrėti „Ilgas palydas“. Taip atsitiko, kad anksčiau filmo nemačiau. „Andrejų Rubliovą“ ir „Gyveno strazdas giesmininkas“ mačiau gal dvidešimt kartų, o „Ilgų palydų“ – nė karto... Įsitaisau patogiau, kažkodėl iš vidaus užrakinęs peržiūrų salės duris. Mažos salės ekranas nušvinta ir kažkas skrebena į duris. Atidarau. Mažutė moteris tyliu balsu klausia: „Atsiprašau, gal galiu ir aš pasižiūrėti?“ Filmas sukrečia. Lengvumas, laisvė, oras ir radikalus dokumentiškumas. Apie ką aš čia? Tiesiog didis filmas! Todėl užgesus ekranui sėdžiu pritrenktas, nejudu. Po kurio laiko suprantu, kad moteris taip pat sėdi ir tyli. Sėdi pirmoje eilėje, nugara į mane. Kiek truko pauzė, nepamenu, bet vis dar sėdėdama nugara į mane ji sako: „Ačiū. Labai norėjau pamatyti, bet niekas jau labai seniai neprašė šito filmo dideliame ekrane.“ Pasižiūrėjusi į mane moteris išeina. Tai buvo Muratova...

1985 metai. Iki pabaigos jau arti, bet mažai kas apie tai nutuokia. Valstybė finansuoja optimistišką kiną. Tikrasis Odesos kino studijos veidas Stanislavas Govoruchinas, kaip dabar jau žinome, kenčia smaugiamas žydų ir banderovcų. O Kira Muratova iš gailesčio įdarbinta studijos redaktore. Ukrainos SSR visai netrukus visame pasaulyje asocijuosis su žodžiu „Černobylis“. SSRS sostinėje vyksta Jaunimo ir studentų festivalis... Palydos buvo neilgos.

Aleksejus Popogrebskis: Man vienas svarbiausių filmų apie meilę – ir ne tik tėvų – tai „Ilgos palydos“. Filmas, kuris jaudina mane iki sielos gelmių. Aš negaliu ir net nesistengiu perprasti herojų, tiesiog jais tikiu, ir jie mane užkariauja. („Iskusstvo kino“, 2014, Nr. 12)

 

Parengė Ž. P.

Kira Muratova
Kira Muratova
Kadras iš filmo „Ilgos palydos“
Kadras iš filmo „Ilgos palydos“
Kadras iš filmo „Ilgos palydos“
Kadras iš filmo „Ilgos palydos“
Kadras iš filmo „Ilgos palydos“
Kadras iš filmo „Ilgos palydos“
Kadras iš filmo „Ilgos palydos“
Kadras iš filmo „Ilgos palydos“