Iš „Lokio, liūto ir šakelės“ dienoraščio
Patinka „Lokio, liūto ir šakelės“ sumanymas: per savaitę gali pamatyti didžiųjų kino festivalių la crème de la crème. Tos festivalių grietinėlės, žinoma, liko ir kitiems renginiams, bet ir pamatytieji filmai jau leidžia susidaryti nuomonę apie šių metų festivalių prioritetus. Spėjau pasižiūrėti bene pusę „Lokio, liūto ir šakelės“ filmų. Šedevrų nepamačiau. Jų pasitaiko retai – tokie dabar laikai ir skoniai. Bet originalių, svarbius klausimus ne tik apie kiną formuluojančių kūrinių buvo. Ir tai svarbiausia, nes totali gyvenimo feisbukizacija pastebimai supaprastino meno suvokimą.
Krėsle prie televizoriaus
Aktualiausio šio savaitgalio filmo premjera įvyko 1940-ųjų spalio 15 dieną. Charlie Chaplino „Didysis diktatorius“ (LRT Plius, 15 d. 21 val.) Antrojo pasaulinio karo metais buvo tarp populiariausių JAV filmų. Chaplinas jį pradėjo kurti praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios – 1939 m. rugsėjį. Sulaukusios grasinimų, Holivudo studijos įtariai vertino šį sumanymą, todėl Chaplinas investavo į filmą savo „du milijonus dolerių ir dvejus darbo metus“.
Nauji filmai – „Vesper“
Po „Vesper“ (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, Lietuva, Prancūzija, Belgija, 2022) premjeros pasirodžiusių straipsnių antraštėse vyrauja būdvardis „brangiausias“. Kad nesikartočiau, noriu iškart pašalinti šį apibūdinimą iš kelio, tad – taip, „Vesper“ brangiausias lietuviškas filmas, prie kurio gamybos prisidėjo Prancūzija ir Belgija. Tai mokslinės fantastikos filmas su pasakos motyvais, ir nors šiais laikais, pasitelkus kompiuterinę grafiką, galima šiek tiek sutaupyti, „Vesper“ siūlo platų miškuose filmuotų „brangių“ kadrų asorti. Ką jau kalbėti apie futuristinius kostiumus, žinomus užsienio aktorius ir t.t.
Trumpos kino recenzijos
Daug triukšmo dėl nieko. Taip būtų galima apibūdinti šį filmą ir jį lydėjusius skandalus. Tiesa, pastarieji buvo susiję ne su turiniu, nes sukurti kažką provokatyvaus, ypač Holivude, šiais laikais tikimybė lygi beveik nuliui, o su filmavimo aplinkybėmis ir filmo išleidimu į ekranus.
Iš VDFF dienoraščio
Devynioliktąjį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį (VDFF) atidarė Eitvydo Doškaus filmas „Čia buvo Vilnius“. Tiksliau, 1966 m. sukurtas Almanto Grikevičiaus „Laikas eina per miestą“ ir iš jo išaugęs „Čia buvo Vilnius“. Abu filmus sieja ne tik Vilnius ar lietuvių poetinės dokumentikos tradicija, bet ir autoriaus santykis su Vilniumi, nes dokumentinis kinas – tai ne tema, kad ir kokia svarbi, aktuali ar įdomi ji būtų, o filmo kūrėjo požiūris į tikrovę ir jos personažus. Tik nuo autoriaus priklausys, ar jis tą tikrovę, Marcelio Łozińskio žodžiais tariant, sutirštins, ar grožėdamasis savimi slinks jos paviršiumi.
Krėsle prie televizoriaus
Dominico Cooke’o „Kurjeris“ (LNK, šįvakar, 7 d., 21 val.) prasideda 7-ojo dešimtmečio vaizdais, kai įtampa tarp JAV ir SSRS pasiekė apogėjų ir iškilo trečiojo pasaulinio karo grėsmė: Nikita Chruščiovas grasina imperialistams atominiu ginklu. Tarp besiklausančiųjų – GRU pulkininkas Olegas Penkovskis. Jis dažnai važinėja į užsienio komandiruotes, bet po Chruščiovo kalbos pasiūlys savo paslaugas amerikiečių žvalgybai. Ši jo pasiūlymą perduos anglams ir MI6 pradės ieškoti asmens, galinčio Maskvoje užmegzti ryšius su Penkovskiu.
Nauji filmai – „Baigta!“
Michelio Hazanaviciaus filmas „Baigta!“ („Coupez!“, Prancūzija, D. Britanija, Japonija, 2022) susideda iš trijų dalių. Pirmoji – tai trumpo metražo, 32 minutes trunkantis filmas „Z“, kurio herojai suka trash’ą apie zombius, o aktoriais nepatenkintas režisierius prisišaukia į aikštelę tikrų zombių. Iškart aišku, kad tai filmo apie zombius parodija: liejami kibirai dirbtinio kraujo, pagrindinis zombis toks žalias, kad pradedi abejoti grimuotojos profesionalumu, ir dar nuolat kalba apie zombio vaizdinį, subjektyvi kamera ilgai „reflektuoja“ tuščią kadrą, o dažnos replikos ne tik absurdiškos, bet ir politiškai angažuotos.
„Nepatogaus kino“ programos sudarytojų rekomendacijos
Spalio 8 d. prasidedantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ parodys pusšimtį filmų. Visus pamatyti gali būti sudėtinga, todėl paprašėme festivalio programos sudarytojų pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.
Apie vieno filmo recepciją
Žymiajame Abramo Roomo filme „Trečioji Meščianskaja gatvė“ („Tretja Meščianskaja“, 1927) parodoma šmaikšti, iš pirmo žvilgsnio sovietmečiui nebūdinga homoseksualios poros istorija. Volodia apsistoja pas savo seną draugą Kolią ir suvilioja jo žmoną Liudą, o tada visi jie apsigyvena tame pačiame bute. Tačiau heteroseksualiai romantikai išblėsus, Kolia ir Volodia ima leisti vis daugiau laiko kartu, o Liuda, neapsikentusi abiejų vyrų priekabių ir dėmesio trūkumo, juos palieka.








Léona Béatrice Martin-Starewitch pasakoja apie senelį
Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, vykęs „Skalvijos“ kino centre rugsėjo 15–18 d., išskirtinį dėmesį skyrė animatoriaus Vladislavo Starevičiaus (1882–1965) kūrybai. Šiemet minime šios reikšmingos animacijos raidai asmenybės 140-ąsias gimimo metines. Jis kino pasaulyje laikomas lėlinės, sustabdyto kadro (stop motion) animacijos pradininku.