7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Ko nori visi žmonės

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 32 (1439), 2022-10-14
Kinas Rodo TV
„Didysis diktatorius“
„Didysis diktatorius“

Aktualiausio šio savaitgalio filmo premjera įvyko 1940-ųjų spalio 15 dieną. Charlie Chaplino „Didysis diktatorius“ (LRT Plius, 15 d. 21 val.) Antrojo pasaulinio karo metais buvo tarp populiariausių JAV filmų. Chaplinas jį pradėjo kurti praėjus kelioms savaitėms nuo karo pradžios – 1939 m. rugsėjį. Sulaukusios grasinimų, Holivudo studijos įtariai vertino šį sumanymą, todėl Chaplinas investavo į filmą savo „du milijonus dolerių ir dvejus darbo metus“. Jis suvaidino du vaidmenis – žydo kirpėjo ir kaip du vandens lašai į jį panašaus diktatoriaus Adenoido Hinkelio. Filme Chaplinas tyčiojosi iš Hitlerio ir Benito Mussolini (filme jis vadinamas Napaloniu), iš tironų megalomanijos: neabejoju, kad šokis su gaubliu, skambant Richardo Wagnerio „Lohengrino“ pirmojo akto garsams, iškart primins Kremliaus valdovą. Toks gaublys tikrai buvo Hitlerio kanceliarijoje Berlyne ir jo nuotraukas filmo kūrėjai kruopščiai analizavo. Likimo ironija, bet gaublys – vienas iš nedaugelio tos kanceliarijos daiktų, išlikusių po karo.

Šokio epizodui nenusileidžia ir Hinkelio kalba – kas gali būti juokingiau už bailiai reaguojančius mikrofonus? Beje, pastarąją kalbą Chaplinas rašė du mėnesius, o George’as Orwellas sakė, kad tai „viena stipriausių propagandinių kalbų, kurias pastaruoju metu girdėjau“. Putiną primins ir kita svarbi filmo scena, kai Hinkelis aiškina: „Demokratija dvokia! Laisvė – tai bjaurastis! Žodžio laisvė žadina pasipriešinimą!“ Tačiau žydų persekiojimą sąlygiškoje Tomanijoje Chaplinas rodo rimtai. Vėliau jis prisipažino: „Jei būčiau žinojęs apie siaubingą vokiečių koncentracijos stovyklų tikrovę, nebūčiau galėjęs kurti „Didžiojo diktatoriaus“, nes nesugebėčiau šaipytis iš žmogžudiškos hitlerininkų beprotybės.“ „Didysis diktatorius“ buvo rodomas daugelyje pasaulio šalių, bet SSRS ir Vokietijoje uždraustas. Hitleris jį pasižiūrėjo du kartus, Stalinas – vieną ir jų nuomonės, regis, sutapo.

Kad politikai ir šnipai gali būti įdomesni už tradicinius filmų personažus, įrodė ne vienas filmas ar knyga. Esu didelis Johno le Carré ir jo sukurto personažo – žvalgybininko Džordžo Smailio gerbėjas, todėl ne tik nuolat grįžtu prie knygų, bet ir mielai žiūriu pagal jas sukurtus filmus. Viena sėkmingiausių ekranizacijų – 2011 m. pasirodęs Tomo Alfredsono „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ (LNK, 17 d. 22.30).

Kine ir televizijoje Smailį vaidino daug garsių aktorių, bet, ko gero, labiausiai pavykęs yra šiame filme Gary Oldmano suvaidintas Smailis. Priverstas išeiti į pensiją, nes kartojo, kad sovietai infiltruoja britų žvalgybą, Smailis vėl pakviečiamas dirbti. Būtent jam teks išsiaiškinti britų žvalgybos vadovybės struktūrose rusams dirbantį „kurmį“. Įtariami keturi šnipai, kurių slapyvardžiai skamba vaikų skaičiuotėje: Bastūnas, Kareivis ir t.t. Smailis negali pasitikėti niekuo.

Ir romane, ir filme pasakojama istorija sudėtinga, bet ją sekti įdomu. Nors Alfredsonui gal net įdomesnė psichologinė Smailio drama. Oldmano pensininkas Smailis atrodo vyresnis nei yra, jis ieško „kurmio“ iš pirmo žvilgsnio ramiai ir susikaupęs, bet iš tikrųjų tai jam net svarbiau už gyvybę. Jis kasasi vis giliau – tikrasis filmo veiksmas vyksta personažų galvose, juolab kad Alfredsonas neskirsto veikėjų į gerus ir blogus. Išdavystė yra visur.

Alfredsonas žavisi 8-ojo dešimtmečio estetika, todėl filme daug dizaino šedevrų, stilingų drabužių, interjerų. Taip pat ir gerų aktorių: Colinas Firthas, Tomas Hardy, Markas Strongas, Benedictas Cumberbatchas, Johnas Hurtas. „Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“ kurtas Londone, Budapešte ir Stambule. Filmas patiko ir Le Carré, sakiusiam, kad Oldmanas susidorojo su Smailio vaidmeniu geriau už legendinį Alecą Guinnessą.

Perskaitęs daugiau nei tūkstančio puslapių Le Carré biografiją išsigandau, kad netrukus pagal ją bus sukurtas ir filmas. Kol kas ramu. Užtat Holivudo žvaigždei Judy Garland nepasisekė: Ruperto Gooldo filmas „Džudi“ (TV1, 15 d. 22.55), regis, nuvylė net ne vieną aktorės gerbėją. Filme su Garland susipažįstame ne jos šlovės apogėjuje, o 1968-aisiais, kai aktorė išgyveno sunkiausią asmeninę krizę. Ji vis dar žvaigždė, bet jau nespėja paskui skubantį gėlių vaikų, „The Beatles“, naujos masinės kultūros pasaulį. Likusi be namų, pinigų ir su dviem mažais vaikais, Garland  (Renée Zellweger) yra priversta pasirašyti kontraktą, įpareigojantį serijai koncertų Didžiojoje Britanijoje, klube „The Talk of the Town“. Dauguma to, kas rodoma filme, vyksta tarp koncertų – grimo kambaryje, viešbutyje, bare. Tai susideda į pernelyg ekspresyvią, gana primityviai psichologizuotą kelionę po sulaužytą Garland gyvenimą, trumpai tariant, filmo kūrėjai išnaudojo visas biografinio filmo schemas. Matome Garland – klasikinio Holivudo sistemos auką, alkoholikę ir narkomanę, atstumtą ir kenčiančią moterį. Garland, kuri interviu televizijai sako: „Esu Judy Garland tik vieną valandą vakare. Likusį laiką noriu to, ko nori visi kiti žmonės: šeimos, namų, meilės.“

To paties nori ir Małgorzatos Szumowskos ir Michało Englerto filmo „Sniego daugiau nebus“ (LRT Plius, 20 d. 21.33) veikėjai, gyvenantys prabangiame ir gerai saugomame Varšuvos priemiesčio kvartale. Jie labai skirtingi, bet visi viliasi, kad jų kūnus ir sielas išgydys paslaptingas masažuotojas Ženia (Alec Utgoff). Jis gimė netoli Černobylio... Dabar šis skvarbaus žvilgsnio vyras tapo savo klientų patikėtiniu, guodėju, guru.

„Sniego daugiau nebus“ kūrėjai bando suderinti du nelabai suderinamus dalykus – vartojime, dirbtinių vertybių garbinime skendinčios turtingos, bet amžinai jausmų alkanos šiuolaikinės Lenkijos satyrą ir dialogą su metafizinio kino meistrais, juk neatsitiktinai filme skamba Andrejaus Tarkovskio „Stalkerio“ ar Piero Paolo Pasolini „Teoremos“ motyvai. Tačiau kuo daugiau Ženios susitikimų su klientais matome, tuo labiau filmas pradeda priminti dvasingumo paieškų karikatūrą. Žinia, šių dienų žmogus dvasingumo ieško visur, tik nelabai sėkmingai.

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Didysis diktatorius“
„Didysis diktatorius“
„Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“
„Bastūnas, Siuvėjas, Kareivis, Šnipas“
„Džudi“
„Džudi“