7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Nežiūrėkite treilerių

Trumpos kino recenzijos

Gediminas Kukta
Nr. 31 (1438), 2022-10-07
Kinas
„Nesijaudink, brangioji“
„Nesijaudink, brangioji“

„Nesijaudink, brangioji“ („Don’t Worry Darling“), rež. Olivia Wilde, JAV

 

Daug triukšmo dėl nieko. Taip būtų galima apibūdinti šį filmą ir jį lydėjusius skandalus. Tiesa, pastarieji buvo susiję ne su turiniu, nes sukurti kažką provokatyvaus, ypač Holivude, šiais laikais tikimybė lygi beveik nuliui, o su filmavimo aplinkybėmis ir filmo išleidimu į ekranus.

 

Nežinau, kokia juoda katė perbėgo tarp režisierės ir aktorės Florence Pugh, kad ši atsisako dalyvauti pristatymuose, ar kas ką apspjovė premjeros vakarą Venecijoje, tiesą sakant, ne taip ir įdomu, bet šis atvejis dar kartą patvirtino, kad iš degtuko galima priskaldyti vežimą, sėkmingai juo riedėti ir pakeliui intriguoti žiūrovą. Bent jau iki to momento, kai šis nueina į kino teatrą. Nes tai, ką pamatai ekrane, galiausiai nuvilia.

 

Režisierė tarsi bando mąstyti apie lyčių vaidmenis, moters padėtį šeimoje ir kaip ta padėtis pasikeitė per daugelį metų, todėl ir veiksmą nukelia į 6-ąjį dešimtmetį, kai JAV visuomenėje susiformavo pavyzdingos namų tvarkytojos, nesikišančios į vyro reikalus, įvaizdis, tačiau tą daro nuolat baksnodama pirštu, lyg žiūrovas pats negalėtų visko suprasti. Todėl ekrane daug efektingų scenų, bet mažai minties. Lyg ir užtenka vieną kartą parodyti, kad pagrindinė herojė jaučiasi patekusi į spąstus ir dūsta nuo jai primesto „geros žmonos“ vaidmens, bet režisierė šią mintį daugina dar keliomis scenomis, kol tampa akivaizdu, kad paprasčiausiai neturi ko pasakyti.

 

„Bilietas į rojų“ („Ticket to Paradise“), rež. Ol Parker, JAV, D. Britanija

 

Iš panašių filmų bent jau tikiesi, kad juos žiūrėdamas gerai praleisi laiką. Gražūs aktoriai, kelios juokingos scenos, sauja paprastų minčių apie gyvenimą – ko daugiau reikia? Kaip ir nieko. Tik yra vienas „bet“. Prieš eidamas į kino teatrą pažiūrėjau treilerį ir, kaip dažniausiai būna, į jį buvo sudėti visi geriausi bajeriai, todėl kino salėje beliko tik pasikartoti. Minučių tikslumu.

 

Tiesą sakant, ko laukti iš šios istorijos, žinojau dar prieš įsijungdamas treilerį. Buvo akivaizdu net iš plakato, kad „Bilietas į rojų“ yra pagal visas taisykles sudėliota romantinė komedija. Iš pradžių viskas būna gerai, tada veikėjai susipyksta ir viskas būna blogai, o finale, supratę, kad šeima (draugystė, meilė, vaikai, namai) – svarbiausia, susitaiko ir visų laukia laiminga pabaiga.

 

Iš šio filmo, prisipažinsiu, dar tikėjausi, kad senas lapinas George’as Clooney ir graži moteris Julia Roberts pademonstruos aktorinį meistriškumą, na, bent jau sukurs įsimintinus personažus, tačiau atrodo, kad kūrėjai turėjo vienintelę užduotį – pasikviesti kino žvaigždes, o tada surinkti pilną kasą pinigų. Ir jiems pavyko – aktorių pavardės nudirbo visą darbą. Sėdėjau beveik pilnoje salėje, o po seanso žiūrovų veidus puošė šypsenos. Ko daugiau reikia?

 

„Trys tūkstančiai metų troškimų“ („Three Thousands Years of Longing“), rež. George Miller, Australija, JAV

 

„Bilieto į rojų“ treileris išdavė geriausius epizodus, o šio filmo reklama, priešingai, mane apgavo. Tikėjausi išvysti dinamišką, pilną nuotykių ir kone psichodelinį reginį, o gavau ilgesingai melancholišką istoriją, kurią žiūrėdamas vis laukiau, kada gi prasidės žadėtas veiksmas. Bet jo nebuvo. O štai lėtos tėkmės, ilgų monologų ir vizualių mizanscenų, tiesa, kartais balansuojančių ties kičo riba, – užtektinai.

 

Apskritai pasakojimas apie naratologę (Tilda Swinton), kuri Stambulo sendaikčių parduotuvėje nusiperka stiklinį buteliuką ir išlaisvina iš jo džiną (Idris Elba), galintį išpildyti tris jos norus, tačiau, pasirodo, moteris nieko nenori, atrodo lyg sukurtas turint ribotą biudžetą postprodukcijai arba prieš keliasdešimt metų, kai specialiųjų efektų industrija dar nebuvo tokia išplėtota, bet jau norėta išbandyti skaitmenines galimybes. Tačiau, paradoksalu, vizualinis naivumas ilgainiui tampa netgi žavus, prikelia iš atminties paauglystėje žiūrėtus praėjusio tūkstantmečio pabaigos holivudinius filmus.

 

Buvau pasiruošęs nemėgti šio filmo, be to, kritikų atsiliepimai po premjeros Kanuose buvo, švelniai tariant, neigiami, bet pamačiau nors ir netobulą, tačiau nuoširdų kūrinį apie pasakojimų svarbą ir reikšmę. Apie tai, kad šiuolaikiniame pasaulyje mitų (legendų, pasakų, poemų) vietą užėmė mokslas, deja, chaoso nuo to nė kiek nesumažėjo – priešingai. Todėl reikia kurti, pasakoti istorijas ir bent taip pabandyti jį suvaldyti. Šiandien galbūt labiau nei bet kada.

 

„Viskas iškart ir visur“ („Everything Everywhere All at Once“), rež. Daniel Kwan, Daniel Scheinert, JAV

 

Po šio filmo visos kino franšizės, kuriose aptemptus triko ir kulnus siekiančius apsiaustus dėvintys raumeningi vyrukai gelbėja pasaulį nuo blogiukų, o finaliniai mūšiai vyksta ten, kur daug plieno, geležies ir potencialių sprogmenų, sėdi ir tyliai rūko kamputyje.

 

Čia pagrindinė herojė yra paprasta kinų imigrantė Evelin, didžioji dalis veiksmo rutuliojasi nuobodžiausiose vietose pasaulyje – mokesčių inspekcijoje ir skalbykloje, o blogis, prieš kurį Evelin kovoja, yra iš paralelinės visatos atkeliavusi poniutė ir jos... beigelis. Kūrybiškumo ir ironijos režisierių duetui, kino pasaulyje žinomam kaip tiesiog Danielsai, tikrai netrūksta.

 

Žinau, sakysite, kad po Žmogaus-voro kostiumu irgi slepiasi paprastas vaikinas, prieš savo valią tapęs žmoniją gelbėjančiu didvyriu. Bet, sutikite, jis šią misiją įsisąmonina, su ja sutampa ir vėlesniuose filmuose, žiūrėk, jau daro atsispaudimus savo kambaryje, kad vėliau galėtų duoti į kaulus blogiukams, o kartu – tampa sektinu pavyzdžiu tūkstančiams paauglių šiapus ekranų. Žodžiu, įkvepia.

 

O štai Evelin istorija nei įkvepia, nei pakylėja. Priešingai – ji nuleidžia ant žemės ir sutaiko mus su pačiais savimi. Režisieriai mums sako, kad kiekvienas esame herojus, nesvarbu, ar dirbame nuobodžius darbus, ar sprendžiame šeimos problemas, ar deklaruojame pajamas. O tai, kad Evelin įveikti blogį ir išgelbėti visą multivisatų sistemą gali tik dėl to, jog yra blogiausia iš visų savo versijų, apskritai skamba kaip terapija šiuolaikiniam žmogui, bombarduojamam visokio plauko koučerių žinučių apie tapimą geriausia savo versija.

 

Žodžiu, filmą net galima vadinti savalaikiu, nes jis kreipiasi į protus tų, kurie pavargo nuo pasirinkimų gausos, informacijos srauto ir multitaskingo (atsiprašau, bet nerašysiu VLKK siūlomos „daugiaveikos“). Nuo „visko iškart ir visur“.

 

Ne, nemanykite, režisieriai nesiūlo ekrane ko nors ramaus ir atpalaiduojančio. Anaiptol. Jie šį „viską iškart ir visur“ tiesiogiai rodo, o vaizdų ir įvykių griūtis prislegia jau pirmąjį pusvalandį. Tačiau kituose filmuose panašūs vizualiniai sprendimai atrodytų neturintys jokios apčiuopiamos prasmės, o šiame filme, priešingai, turi labai tvirtą argumentaciją. Kitaip tariant, režisieriai sugalvojo tokį siužetą, kuriame iš esmės viskas, net absurdiškiausias poelgis, yra motyvuotas.

 

Ir net jeigu dalis siužetinių posūkių ir pokštų primena pirmą kartą žolės parūkusio paauglio svaičiojimus arba kažkada į šiukšlių dėžę išmestas, bet vėliau prisimintas ir įgyvendintas idėjas, laimei, kūrėjai nepameta jausmo ir minties apie gyvenimą kaip savaime vertingą, nepaisant neišsipildžiusių svajonių, neįgyvendintų tikslų ir daugybės praleistų progų.

„Nesijaudink, brangioji“
„Nesijaudink, brangioji“
„Bilietas į rojų“
„Bilietas į rojų“
„Trys tūkstančiai metų troškimų“
„Trys tūkstančiai metų troškimų“
„Viskas iškart ir visur“
„Viskas iškart ir visur“