Kinas
Po „Vesper“ (rež. Kristina Buožytė, Bruno Samper, Lietuva, Prancūzija, Belgija, 2022) premjeros pasirodžiusių straipsnių antraštėse vyrauja būdvardis „brangiausias“. Kad nesikartočiau, noriu iškart pašalinti šį apibūdinimą iš kelio, tad – taip, „Vesper“ brangiausias lietuviškas filmas, prie kurio gamybos prisidėjo Prancūzija ir Belgija. Tai mokslinės fantastikos filmas su pasakos motyvais, ir nors šiais laikais, pasitelkus kompiuterinę grafiką, galima šiek tiek sutaupyti, „Vesper“ siūlo platų miškuose filmuotų „brangių“ kadrų asorti. Ką jau kalbėti apie futuristinius kostiumus, žinomus užsienio aktorius ir t.t.
Filme pasakojama paauglės Vesper (Raffiella Chapman) istorija distopiniame pasaulyje. Ji gyvena ryškios socialinės nelygybės visatoje, suskirstytoje į pakraščių žmones ir citadelės privilegijuotuosius. Kęsdama nepriteklių ir kasdien dėl išgyvenimo kovojanti mergaitė rūpinasi sergančiu tėvu (Richard Brake), bet vos atsiradus laisvai akimirkai skuba į namudinę laboratoriją eksperimentuoti su sintetine biologija ir genų inžinerija. Iš reklaminės kampanijos lengva susidaryti nuomonę, kad raktinis šio filmo žodis – „viltis“. Filmo pradžioje šis jausmas lyg pažadas kabo virš kiekvienos scenos, tačiau ilgainiui šviesesnio rytojaus idėja ima blėsti, kol ties kulminacija užgęsta. Žiaurumo, purvo ir skurdo šiame ateities pasaulyje kur kas daugiau nei pozityvių akimirkų. O jei tokių atsiranda, tai tik tylos prieš audrą atveju. Filmo pabaiga, rodos, liudija, kad bus tęsinys, nes Vesper žiūri į neaprėpiamas laukines tolumas, tačiau galbūt antros dalies troškimą lemia iš pasąmonės kylantis paaiškinimų troškimas? Arba scenaristų negebėjimas sudėlioti akcentų ir rišliai pasakoti istoriją?
„Vesper“ atspindi mokslinėje bendruomenėje vyraujančias transhumanistines idėjas. Distopinėje tikrovėje egzistuoja dirbtinis intelektas – džiagai. Vienas jų – Vesper iš sraigtasparnio katastrofos išgelbėta mergina Kamelija (Rosy McEwen). Netrukus paaiškėja, kad net citadelėje gyvenantys žmonės nėra tokie laimingi, kaip atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Gyvenimas citadelėje pilnas patogumų, tačiau pernelyg vienodas gyvenimo būdas neteikia laimės, o atskiri individai neranda, kaip save įprasminti. Pakraščių gyventojai nelaimingi dėl socialinės atskirties ir nuolatinio gyvybinių išteklių nepritekliaus, bet jų kasdienybė kur kas įvairialypiškesnė. Taigi nei vieni, nei kiti nesijaučia visaverčiai.
Tikras vizualinis pasitenkinimas (operatorius Feliksas Abrukauskas) – Vesper namų laboratorija ir paslaptingas sodas miške. Sodrūs įvairiausių spalvų nematytų augalų žiedai ir lapai vilioja į savotišką SPA. Filme gausu ne tik sintetinės biologijos egzempliorių, bet ir futuristinės medicinos technologijų. Sergančio Vesper tėvo guolis apstatytas dar neregėta gyvybės palaikymo aparatūra. Paskiri vyro organai saugomi stikliniuose induose, o kandžia dvasia alsuojančios jo smegenys, perkeltos į nudrengtą Vesper sekiojantį droną, ant kurio „veido“ nupiešta komiksų personažą primenanti kvailoka šypsenėlė.
Kristina Buožytė ir Bruno Samperis (jie ir filmo scenarijaus autoriai) kuria niūraus, negailestingo pasaulio ir nepilnametės mergaitės akistatą, pilkesnę, nei matyta Mariaus Markevičiaus filme „Tarp pilkų debesų“ (2018). Siužeto vingiuose pasislėpė veikėjų vidinės motyvacijos, nepateisinančios jų tolygaus pasyvumo. Pagrindinė veikėja per filmą nė kiek nesikeičia – lieka tokia pat pažeidžiama paauglė, instinktyviai judanti į priekį tik todėl, kad už jos nieko nebeliko. „Vesper“ sukelia emocijas, įprastas mokslinės fantastikos filmams: akių neįmanoma atitraukti nuo realistiškų muštynių ir žudynių scenų, fluorescenciniais tonais žibančios Vesper eksperimentinės augalijos ir plačių postapokaliptinio pasaulio lygumų. Žiūrovai eilinį kartą gali stebėtis neteisinga kastomis paremta socialine santvarka, skatinančia prieštaringus jausmus ir norą kovoti su akivaizdžiai prastai funkcionuojančia sistema. Filmo siužetas tarsi supažindino auditoriją su pirminėmis žaidimo taisyklėmis. Tad ar bus antra dalis?
