Tikrovės ir atminties ribos

Spalio 8 d. prasidedantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ parodys pusšimtį filmų. Visus pamatyti gali būti sudėtinga, todėl paprašėme festivalio programos sudarytojų pristatyti po kelis labiausiai įsiminusius filmus.

Narius Kairys

„Lygumos“ („The Plains“, rež. David Easteal, 2021)

„Piknikas Morijoje“ („Blue Red Deport“, rež. Lina Lužytė, 2022)

1975 m. publikuotame straipsnyje „Stebėjimo kinas“ antropologas Colinas Youngas dūsavo, kad dokumentinį kiną ėmė siaubti fikcija; suprask, vis daugiau dokumentinio kino kūrėjų savo filmuose išsižada autentiško realybės vaizdavimo ir pasitelkia vaidybiniam kinui būdingus elementus. Su šiuo požiūriu visiškai nesutiktų kitas garsus antropologas – Jeanas Rouchas, kuris kaip tik teigė, kad skirties tarp dokumentinių ir vaidybinių filmų nėra, nes kinas savo esme žymi perėjimą iš realaus pasaulio į įsivaizduojamąjį. Šis, regis, tik kino istorijai svarbus ginčas tarp dviejų filmus kūrusių antropologų vis dėlto yra aktualus ir kalbant apie šiuolaikinį dokumentinį kiną. Ypač tuomet, kai nebėra aišku, kaip apibrėžti vieną ar kitą filmą, laisvai migruojantį tarp dviejų – dokumentikos ir fikcijos – teritorijų. Šių metų „Nepatogaus kino“ programoje yra bent keli filmai, kuriuose užklausiamas realybės status quo fikcijos atžvilgiu. Vienas jų – australo režisieriaus Davido Eastealo filmas „Lygumos“.  

Iš pirmo žvilgsnio „Lygumos“ yra grynas stebėjimo kino pavyzdys. Tris valandas trunkantis filmas, fiksuojantis kone identišką kasdienę situaciją skirtingais metų laikais – į šeštą dešimtmetį įkopusio melburniečio vardu Andrew važiavimą po darbo namo, – be kelių išimčių, nufilmuotas statiška kamera iš to paties taško – galinės automobilio sėdynės. Taigi: penkta valanda vakaro, Andrew sėda į nuosavą automobilį, užveda variklį, išsuka iš stovėjimo aikštelės ir įsilieja į vakarinį skubančiųjų užbaigti dieną srautą. Kartais jis klausosi radijo pranešėjų, diskutuojančių apie Australijos politiką ir klimato krizę, kartais skambina savo pagyvenusiai motinai, kurią vokiškai vadina Mutti, o kartais su juo kartu važiuoja ir kolega iš advokatų kontoros – šio filmo režisierius Davidas. Tuomet juodu kalbasi apie savo „filosofinius sprendimus“ gyvenime, apie santykius su kitais žmonėmis ir pan. Jokių įspūdingų siužetinių viražų, jokių didelių virsmų veikėjo gyvenime, jokių stulbinančių ir neįprastų nutikimų, kaip galima būtų tikėtis iš kelio filmo. Ir vis dėlto per tas tris valandas, kurias praleidi su Andrew automobilyje, įvyksta tai, kas ir turi įvykti bet kurio gero filmo metu – tu patiki laiku. Galbūt todėl, kad visos tos kelionės automobiliu piko valandą yra ir realios, ir fiktyvios: nors žiūrint filmą nekiltų nė minties, kad jis režisuotas turint iš anksto parengtą scenarijų, būtent taip ir yra. Eastealas jau seniai nebedirba kartu su Andrew advokatų kontoroje, o pastarojo motina, su kuria jis vis šnekasi telefonu, yra mirusi. Ir vis dėlto tai nieko nekeičia: juk automobilio skydelyje tiksinčios minutės yra tikros.  

Tikros yra ir prieglobsčio ieškančiųjų patirtys Linos Lužytės filme „Piknikas Morijoje“. Tačiau režisierė, kuri savo vaidybiniuose ir dokumentiniuose filmuose nuolatos tikrina kino ir realybės ribas, neapsiriboja vien prieš kelerius metus buvusios didžiausios Europoje pabėgėlių stovyklos Morijos dokumentavimu. Filmo protagonistas afganistanietis kino režisierius Talibas Shahas, kaip ir daugelis jo tautiečių, kritikavusių Talibano režimą, su žmona ir trimis mažametėmis dukromis buvo priverstas bėgti iš gimtinės. Nors šeimai ir pavyko sėkmingai pasiekti Europą, ji ilgam įstrigo Lesbo saloje. Blėstant paskutinei vilčiai ištrūkti iš Minotauro labirintu virtusios salos, Shahas, paskatintas Lužytės, nelyginant kokį Ariadnės siūlą ima į rankas kamerą ir kuria vaidybinį filmą apie savo bei likimo draugų pastangas išgyventi Morijoje ir nesibaigiančią juos visus kamuojančią nežinomybę dėl ateities. Ilgainiui Shaho filmas bus nufilmuotas, netgi surengta jo premjera stovykloje, susijaudinę žiūrovai dalinsis įspūdžiais ir išgyvenimais žvelgiant į save iš šalies, o tada... užsiliepsnos viską nusiaubsiantis gaisras. Ir šis gaisras liepsnos kiekvieną kartą, kai bus rodomas „Piknikas Morijoje“.  

Eva Sinicaitė

„Būti saulėje“ („Turn Your Body to the Sun“, rež. Aliona van der Horst, 2021)

Virtualios realybės filmas „Po nakties“ („End of Night“, rež. David Adler, 2021)

„Pasaulis nori pamiršti karus, neteisybes ir jų aukas. Skirtumas tik tas, kad nukentėjusieji irgi dažnai norėtų užmiršti, bet negali, o visuomenė ir labai stengiasi viską pamiršti, ir pamiršta“, – rašė psichiatras Leo Eitingeris. Ši įtampa tarp individualios ir kolektyvinės atminties atsispindi Alionos van der Horst filme „Būti saulėje“ bei Davido Adlerio virtualios realybės filme „Po nakties“.

Nyderlandų režisierė Aliona van der Horst, gimusi Rusijoje, savo filmuose tiria istorijos ir žmogaus santykį. Filmuodama „Būti saulėje“ ji prisijungia prie filmo herojės Sanos, kuri pasiryžusi atkurti savo tėvo, totorių kilmės sovietų kario, patekusio į nacių nelaisvę, istoriją. Sekdama jos kelionę per tėvo dienoraščius, laiškus ir nuotraukas, režisierė atsigręžia į kolektyvinę patirtį. Ji atveria archyvinės medžiagos klodus, kuriuose užfiksuoti tūkstančiai vyrų, išgyvenusių tą patį kaip Sanos tėvas.

Aliona van der Horst pasitelkia technines galimybes – preciziškai restauruoja medžiagą. Pirmiausia tai tampa itin stipria vizualine patirtimi, šie kadrai kupini gyvybės, tarsi būtų nufilmuoti šiandien. Kartu tai simbolinis poelgis. Atkurdama belaisvių veidus, ji grąžina jiems žmogiškumą. Tai kova prieš masinį karo siaubą, kuris sunaikina bet kokį individualumą.

Virtualios realybės filmo „Po nakties“ režisierius Davidas Adleris atlieka kiek kitokį, tačiau ne mažiau reikšmingą veiksmą. Filmo veikėjas Jozefas – žydas, bėgantis iš karo siaubiamos Danijos į Švediją. Pasitelkdamas daugybės karo pabėgėlių laiškus, prisiminimus bei savo šeimos patirtį režisierius bando atrasti bendrą vardiklį – vaizdinius ir patirtis, kurios gyvuoja kiekvieno iš jų atmintyje. Jozefas prabyla tūkstančių žmonių balsu, buvusių jo vietoje, tarsi įprasmindamas kiekvieno išgyvenimą, suteikdamas balsą tiems, kurie jo niekada neturėjo. Režisierius pasirenka pasodinti žiūrovą valtyje, priešais patį Jozefą, taip sukurdamas itin intymią patirtį. Begaliniame vandenyno horizonte išnyra trapūs jau praėjusio gyvenimo vaizdai, trūkinėjantys ir pranykstantys.

Tolstant nuo pavojaus Jozefą kankina kaltė, kad jis turi galimybę išgyventi. Šis jausmas be galo rezonuoja šiandien, kai dauguma esame karą išgyvenusių žmonių vaikai ar anūkai, turintys galimybę patirti tai tik kaip istoriją, ar kai išgyvename netoliese vykstančio karo traumą, tačiau turime privilegiją jį stebėti iš šalies. Nesustojantis valties judėjimas ir besikeičiantys prarastos atminties fragmentai dar kartą primena, kad pati sudėtingiausia kova – tai kova su užmarštimi.

Vladas Rožėnas

„Geras gyvenimas“ (rež. Marta Dauliūtė, Viktorija Šiaulytė, 2022)

„Panų gauja“ („Girl Gang“, rež. Susanne Regina Meures)

Šūkis „Pasaulis keičiasi ir mes keičiamės kartu su juo“ didelio įkvėpimo nesukelia. Šiaip ar taip, mažų mažiausiai pastarąjį šimtą metų jis pritaikomas bet kokiam periodui ir beveik bet kokiai sričiai. Tačiau su greitais šiandienos pokyčiais žengia ir kitas reiškinys, kuris, galimas daiktas, nulemtas tik mūsų laikų komunikacijos priemonių. Tai – įkvėpimas kaip prekė.

Socialiniai tinklai yra greito vartojimo ir greitų reakcijų vieta. Jie nebando (ir nenori) pakeisti lankytojo mąstymo ar įpročių. Jiems reikia kuo daugiau įsitraukimo, vadinasi, jie duoda kuo daugiau dirgiklių – kažką, ką mylėtum, ir kažką, ko nekęstum. Apie tai prirašyta aibės tekstų ir išgalvota dešimtys naujadarų. Vienas rečiau (mano akiratyje) aptariamų internetinių reiškinių yra įkvėpimas be turinio. Arba, kitaip tariant, žinutės, kurios įkvepia, bet nepadeda su tuo jausmu ką nors konkretaus nuveikti. Joms nereikia, kad iš tiesų taptum geresniu žmogumi, – tiesiog kad tokiu pasijustum.

Ilga įžanga noriu atkreipti dėmesį į tai, kad mano rekomenduojami filmai savaip užčiuopia šį sunkiai plika akimi pastebimą reiškinį. Jie leidžiasi į šypsenų ir changing the world pasaulį ne tam, kad parodytų nihilistinę alternatyvą (neva pokyčiai neįmanomi), bet kad pigų pozityvumą atskleistų kaip labiau griaunančią, ne kuriančią jėgą.

Lietuviškas filmas „Geras gyvenimas“ yra, ko gero, juokingiausias šių metų „Nepatogaus kino“ filmas (nors žmogaus teisių filmų festivalyje humoro kartelė gal ir ne pati aukščiausia). Sekdamas antreprenerių bendruomenę pasakojimas ramiu veidu mums rodo didžiulę prarają tarp ambicijų ir turinio. Visi „Gero gyvenimo“ personažai nori pakeisti pasaulį. Visi nori būti tvarūs, bendruomeniški ir įtraukūs. Bet kuo toliau, tuo akivaizdžiau, kad nuo šių sąvokų nutrinta bet kokia prasmė. Personažai keičiasi nykiais lozungais ir nė vienas neturi konkrečių idėjų, ką naudingo galėtų nuveikti. Filmo kulminacija – vieno antreprenerio sukurtas naujoviškas gyvenamosios vietos modelis, kuriame nelabai yra vietos veikti ką nors daugiau, be gulėjimo, ir, jei telpi, darbo prie kompiuterio. Distopija? Ne, inovatyvi produktyvumą skatinanti erdvė!

Vokietijoje filmuota „Panų gauja“ seka keturiolikmetę nuomonės formuotoją. Visas jos gyvenimas – produktų pardavinėjimas ir įkvepiančios žinutės. Paauglėms instagrame ji sudaro įspūdį, kad kažkas jas supranta ir kitame pasaulio kampe išgyvena lygiai tą patį, ką jos. Tačiau iš tiesų Leonie darbą kuruoja tėvai, nes jos paskyra – tai verslas.

Gerbėjų masės kadrai pabrėžia – visi nori būti kaip Leonie. Ir tai ne paviršutiniškumas ar kvailumas. Tai reakcija kartos, kuriai reklama pristatoma kaip intymumas. Anksčiau netikras, prekių pasaulis bent jau buvo aiškiai atskirtas nuo mano apčiuopiamos tikrovės – dabar šios sritys neatpažįstamai persiliejusios.

Šiemet „Nepatogiame kine“ – itin daug interneto ir virtualybės. Tam skirtos dvi programos: „Like, Share & Subscribe“ bei „Ekranų galia“. Užsukite – procesai, apie kuriuos jos kalba, liečia ne tik paauglius ar influencerius. Tai visuomenės virsmas gyvuoju laiku.