Suaugusių žmonių žaidimai

Žymiajame Abramo Roomo filme „Trečioji Meščianskaja gatvė“ („Tretja Meščianskaja“, 1927) parodoma šmaikšti, iš pirmo žvilgsnio sovietmečiui nebūdinga homoseksualios poros istorija. Volodia apsistoja pas savo seną draugą Kolią ir suvilioja jo žmoną Liudą, o tada visi jie apsigyvena tame pačiame bute. Tačiau heteroseksualiai romantikai išblėsus, Kolia ir Volodia ima leisti vis daugiau laiko kartu, o Liuda, neapsikentusi abiejų vyrų priekabių ir dėmesio trūkumo, juos palieka.

Be abejo, filmo kūrėjai norėjo perteikti visai kitokias idėjas ir mintis, tačiau laikui bėgant kūrinys „nukreivėjo“ – atsirado naujų prasmių ir žvilgsnio taškų. Štai kodėl būtent nuo šio filmo savo paskaitą „Sovietinis queer kinas: kada ir kaip tokiu tampa?“ pradeda dėstytoja ir vizualumo tyrinėtoja Natalija Arlauskaitė. Pastarojoje paskaitoje, kuri buvo skaitoma „Skalvijos“ kino teatre rugsėjo 8 d., nagrinėjamas ir po daugelio metų labai panašią istoriją atpasakojantis kūrinys – režisierių Iljos Rudo-Gercovskio ir Algimanto Kundelio (dalyvaujant Marijonui Giedriui) 1967 m. sukurtas filmas „Suaugusių žmonių žaidimai“. Paskaitą taip pat lydėjo šiemet restauruotos filmo kopijos demonstravimas.

Kaip pabrėžia N. Arlauskaitė, tokiuose filmuose nebuvo paslėptų kodų, kuriuos turėtų atpažinti žiūrovai. Tai patvirtinta ir mokslininkės cituojamas filmo scenaristas Pranas Morkus, po daugelio dešimtmečių pripažinęs, kad kartu su kitais kūrėjais tuo metu net nenutuokė, kad kuria filmą apie gėjų porą ir impotentą. Tačiau dabar į „Suaugusių žmonių žaidimus“ ar kitus N. Arlauskaitės paskaitoje minėtus filmus sunku žiūrėti kitaip. Pirmos novelės atomazgoje skambantys žodžiai nepalieka abejonių dėl ką tik prieš žiūrov(i)ų akis susikūrusios jaunos poros: „Ką mes darysime, jei jos [pabėgusios žmonos] nerasime?“ – klausia vienas iš filmo veikėjų. „O ką darysime, jei ją rasime?“ – atsako jam kitas.

Tačiau filmas „Suaugusių žmonių žaidimai“ įdomus dėl dar vieno, N. Arlauskaitės paskaitoje neaptarto akcento. Pati tyrinėtoja nagrinėja galimą, vėliau susiformavusią transgresinę filmo interpretaciją, tačiau neatkreipia dėmesio į istorinę žiūrov(i)ų recepciją. To laikotarpio recenzijose išryškėja trys alternatyvūs žvilgsniai, kuriais anų laikų žiūrovai galėjo žvelgti į kino ekrane stebimą erotiką, užuominas į seksą ar kitas galimai skandalingas temas. Ir visko šiame filme apstu – prisiminkime, kad pirmoje filmo novelėje pasakojama apie neištikimybę, o antroje dalyje nuolat rodomas su moterimis suartėti bandantis Bronius (Regimantas Adomaitis).

Pirmąjį žvilgsnį laikraščio „Literatūra ir menas“ (1968 m. gegužės 11 d.) apžvalgoje aktualizuoja kritikas Saulius Macaitis. Savo recenzijoje jis gana atsargiai užsimena apie nepatogią filmo tematiką: „Realų portretą filme tapo ir aktorė Dalia Melėnaitė. Nors jos Laimai čia skirta ne per daugiausia vietos, tačiau laisva, nesuvaržyta kalbos, vaikščiojimo, gestikuliavimo maniera leidžia nesunkiai įsivaizduoti ir tą biografijos dalį, kuri liko už filmo rėmų.“ Toks netiesioginis minčių dėstymas sovietmečiu buvo tapęs gana įprastu stilistiniu triuku, kuriuo bandyta aptarti galimai skandalingus kūrinio klausimus. Pavyzdžiui, apie subtilų ir tyrą pagrindinės veikėjos grožį, kuris atsiskleidžia žymioje nuogos krūtinės scenoje, bus kalbama ir Arūno Žebriūno filmo „Velnio nuotaka“ (1973) recenzijose. Nagrinėdamas „Suaugusių žmonių žaidimuose“ stebimą koketavimą, S. Macaitis rašo: „Antai scena sode, kur režisieriai neatsispiria pagundai parodyti merginą su obuolių kraitele („Das Ewig-Weibliche“), nepraskamba trivialiai tik Nijolės Lepeškaitės subtiliai suvaidinto bundančio moteriškumo, jos betarpiško žavesio dėka.“ Per šitokį atsargų ir teisinantį žvilgsnį į galimai skandalingas temas galėjo žvelgti dalis sovietmečio kino žiūrov(i)ų.

Antrąjį žvilgsnį praktikuoja kritikas Eustachijus Aukštikalnis. Leidinyje „Ekrano naujienos“ (1968, Nr. 14) kritikas filmą aptaria „lengvesnio“, komedinio žanro ir tokių rimtų Lietuvos kino studijoje sukurtų filmų kaip „Niekas nenorėjo mirti“ (rež. Vytautas Žalakevičius, 1965) ir „Laiptai į dangų“ (rež. Raimondas Vabalas, 1966) kontekste. Ši gynybinė pozicija parodo, kad tuo metu buvo gajus įsitikinimas, jog kinas yra ne pramoga, o menas. Ši „atlydžio“ laikotarpiu paplitusi idėja iš dalies lėmė, kad kino ekrane stebimas seksas, erotika ar bet koks kitas ekscesinis jausmų demonstravimas buvo siejamas su prastu, neišsilavinusių žiūrovų masės skoniui pataikaujančiu kinu. Pats E. Aukštikalnis į „Suaugusių žmonių žaidimus“ žvelgia per juoko prizmę: „Tur būt, po šio filmo šnekamojoje mūsų kalboje nieko nestebins posakiai: „Prašvilpė žmoną, kaip motociklininkas su klieriku“ arba „Nusivažiavo, kaip šoferis su moterimis“...“. Bandymai per juoką neutralizuoti potencialią jausminę kino scenų transgresiją pastebimi ir įvairiuose to laikotarpio „jumoristiniuose“ komiksuose. Pavyzdžiui, žurnale „Mūsų ekranas“ (1962, Nr. 2) įdėtas paveikslėlis, kuriame nupiešta lovos scena, o šalia parašytas tekstas: „Tuojau filmuos. Kokį mums reikia pradėti filosofinį pokalbį?“ Per neutralizuojančią juoko prizmę į galimai skandalingas temas galėjo žvelgti antroji kino žiūrov(i)ų dalis.

Galiausiai liko paskutinė, o kartu ir pati paprasčiausia alternatyva. Žurnale „Iskusstvo kino“ (1969, Nr. 7) buvo išspausdinta tokio L. Nuikino kritinė filmo apžvalga, kurioje teigiama, kad kūrinyje ginamas gašlumas: „Filme visos Broniaus ribos nutrintos, o todėl susidūrus su nepadorumu ir visišku beširdiškumu sunku suprasti, kokia gi yra autorių pozicija – smerkia jie šiuos būdo bruožus ar pateisina?“ Ir toks smerkiamas žvilgsnis į dviprasmes ar „amoralias“ temas pastebimas daugelio to laikotarpio kritik(i)ų ar kitaip su kinu susijusių veikėjų straipsniuose. Pavyzdžiui, niekinamai apie kino erotiką ir seksą rašė kino režisierius Vytautas Mikalauskas, scenaristė ir kino kritikė Roma Pauraitė, kinotyrininkė Mariana Malcienė. Tačiau svarbu pasakyti, kad šių autorių nederėtų kaltinti puritonizmu ar moralės sergėjimu, nes panašių temų recepcija priklausė ir nuo paties filmo recepcijos ar rašymo metu tvyrančios politinės atmosferos. Štai kodėl pasmerkę tokių temų pasirodymą viename filme, kritikai galėjo tas pačias temas pateisinti kitame, jiems patikusiame filme. Pats L. Nuikinas savo apžvalgą baigia vienareikšmiška ir griežta išvada: „Kitaip iš nepadorumo ir miesčioniškumo nagrinėtojo jis [menininkas] pavirs į jų sąjungininką ir propaguotoją. Būtent taip nutiko filme „Suaugusių žmonių žaidimai“.“ Paskutinė kino žiūrov(i)ų dalis į filmo temas žiūrėjo smerkiamu žvilgsniu.

Visi aptarti žvilgsnio variantai nėra vienintelės alternatyvos, kuriomis galima (buvo) žvelgti į sovietmečiu kuriamą kiną ir jame stebimas pavojingas temas. Tai patvirtina ir N. Arlauskaitės atlikta galimos filmo „Suaugusių žmonių žaidimai“ recepcijos analizė. Šiame tekste svarbios būtent sovietmečiu dominuojančios filmo interpretacijos, kurios šalia N. Arlauskaitės išsakytų minčių įgauna papildomą matmenį. Iš šių laikų perspektyvos juokinga būtent tai, kad kūrinys nepasitenkinimą galėjo kelti ne dėl užslėptų homoerotinių poteksčių, o dėl tiesiogiai demonstruojamo „normatyvinio“ seksualumo.