Aplenkęs laiką marionečių meistras

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, vykęs „Skalvijos“ kino centre rugsėjo 15–18 d., išskirtinį dėmesį skyrė animatoriaus Vladislavo Starevičiaus (1882–1965) kūrybai. Šiemet minime šios reikšmingos animacijos raidai asmenybės 140-ąsias gimimo metines. Jis kino pasaulyje laikomas lėlinės, sustabdyto kadro (stop motion) animacijos pradininku.

Starevičiaus kilmė, gyvenimas ir kūryba neatsiejamai susiję su net keliomis šalimis, todėl kiekviena iš jų savotiškai „savinasi“ šį kino kūrėją. Net jo vardo ir pavardės rasime keletą variantų, labiau priimtinų, lengviau ištariamų kiekvienoje šalyje, kurioje jis gyveno ar dirbo. Rusijoje, kurios sostinėje Maskvoje jis gimė ir vėliau ten filmavo, kino kūrėjas žinomas kaip Vladislav Starevič (Владисла́в Старе́вич), Lenkijoje, kurioje buvo jo šaknys, o jis save visą gyvenimą laikė lenku ir tuo didžiavosi, – Władysław Starewicz, Prancūzijoje, kurioje praleido didžiąją gyvenimo dalį, jis žinomas kaip Ladislas Starewitch.

Dar viena svarbi šalis Starevičiaus gyvenime – Lietuva. Mirus motinai, jis augo pas gimines Kaune. Ten ir pradėjo reikštis jo susidomėjimas fotografija, o su Kauno kraštotyros muziejaus jam patikėta kamera nufilmavo pirmus kino bandymus, filmą „Virš Nemuno“. Jis taip pat domėjosi entomologija, rinko vabzdžius ir bandė iš jų padaryti savo filmų „aktorius“. Tačiau šie buvo neklusnūs, neištverdavo kaitrių filmavimo lempų, ir Starevičius ėmė daryti tikroviškus vabzdžių modelius. Taip atsirado jo pirmieji filmai apie vabzdžius: „Laumžirgių gyvenimas“, „Vabalai – skarabėjai“, o „Elniaragių kova“ ir „Gražioji Lukanida“ sulaukė sėkmės.

Filmai apie vabzdžius išgarsino Starevičių, po jų buvo pramintas „vabzdžių dresuotoju“, tačiau vėliau kūrė filmus ne tik apie vabzdžius ar su jais, bet ir su pasigamintomis lėlėmis. Savo filmuose jis eksperimentavo su juostos eksponavimu, spalvomis, montažu, išrado įvairių optinių triukų, prilyginamų kino pradininko Georges’o Mélièso atradimams, todėl gavo ir „kino alchemiko“ pravardę. Tačiau, kaip pasakojo į Vilnių atvykusi pristatyti Starevičiaus filmų jo anūkė Léona Béatrice Martin-Starewitch, „senelis visada save laikė marionečių meistru, taip buvo parašyta ir jo vizitinėje kortelėje“.

Gyvendamas Rusijoje Starevičius, globojamas kino magnato Aleksandro Chanžonkovo, kūrė ne tik lėlinę animaciją, bet ir vaidybinius filmus. Jis debiutavo Gogolio apysakos „Baisus kerštas“ (1912) ekranizacija, kuri sulaukė pripažinimo. Starevičius vėl gilinosi į Gogolio kūrybos temas filme „Kūčių naktis“ (1913), kur pats suvaidino nelabąjį. Anot jo anūkės Béatrice, po šio vaidmens seneliui prilipo „velnio“ pravardė. Šioje juostoje buvo pirmą kartą pasitelkti ranka piešti „specialieji efektai“. Paskutinį vaidybinį filmą „Jūros žvaigždė“ (1918) Starevičius sukūrė Kryme, kur atsidūrė traukdamasis nuo kruvinų revoliucijos įvykių. Pats režisierius šią juostą laikė geriausiu savo filmu.

Taip pat Starevičius pats filmavo, dirbo operatoriumi – tiek Rusijoje, tiek vėliau, po Spalio revoliucijos, pasitraukęs į Prancūziją. Kaip sakė jo anūkė, tik atvykęs čia jis dirbo rusų kino pradininko, garsaus režisieriaus Jakovo Protazanovo operatoriumi. Palaikė santykius ir bendradarbiavo su kitais į Vakarus emigravusiais rusų kinematografininkais: jį Maskvoje globojusiu Chanžonkovu, prodiuseriu Aleksandru Kamenka ir jo įkurta studija „Films Albatros“ ir kt.

Kaip Starevičiui sekėsi adaptuotis Prancūzijoje, į kurią atvyko beveik keturiasdešimties, su šeima – žmona ir dviem dukterimis? Kaip pasakoja anūkė, nei jos senelis, nei močiutė prancūziškai nemokėjo. „Prancūziškai kalbėjo tik mano teta Irene, kuri ir vertė visai šeimai, kol ši išmoko kalbą. Močiutė siuvo kostiumus visiems filmams. Ji buvo stilistė, siuvėja, turėjo mados parduotuvę Maskvoje. Atvykus į Paryžių, irgi atidarė parduotuvėlę, bet senelis nesutiko, kad ji dirbtų. Buvo nepriimta, kad moteris dirbtų. Močiutė rūpinosi namais, laikė visus jų kampus. Tai buvo labai svetingi, visiems atviri namai“, – pasakoja Martin-Starewitch.

Atvykęs į Paryžių, Starevičius iš pradžių dirbo kitų studijose, filmavo nedidelius filmus, vėliau įkūrė nedidelę nuosavą studiją netoli Paryžiaus. Kaip pasakojo Vilniuje jo anūkė, visa šeima dirbo prie jo filmų – jis pats, žmona Anna, dukros Irene ir Jeanne. Patys rašė scenarijų, darė lėles, siuvo kostiumus, filmavo ir t.t. „Lėlės buvo gaminamos labai kruopščiai, tik iš natūralių medžiagų. Jos tiksliai sugebėdavo atlikti reikalingus judesius ir mimiką. Prancūzijoje išsaugota apie 800 senelio padarytų lėlių. Tik kelias jis atsivežė iš Rusijos.“

Dėl to ir filmų kūrimas ilgai užtrukdavo. Pavyzdžiui, vienos garsiausių Starevičiaus juostų „Lapinas Reinekis“ (1937) darymas ne tik buvo brangus ir ilgas, užtrukęs net septynetą metų, bet komplikuotas ir jo rodymas. Yra dvi šio filmo versijos, nes buvo filmuojama dviem kameromis. Viena priklausė UFA studijai Vokietijoje, kur filmas buvo garsinamas, kita – pačiam režisieriui, tačiau dėl teisių į šį filmą teko ilgai kovoti.

„Lapinas Reinekis“ (1937), sukurtas J.W. Goethe’s kūrinio motyvais, yra vienas pirmųjų ilgametražių animacinių filmų pasaulyje, pasirodęs net keletą mėnesių anksčiau nei Walto Disney’aus „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Disney’us labai vertino savo konkurento talentą, sakė, kad jis aplenkė visus pasaulio animatorius net keliais dešimtmečiais. Starevičius pirmą kartą kino istorijoje sujungė sustabdyto kadro animaciją su aktoriaus vaidyba. Tokią techniką Disney’us po dešimtmečio panaudojo pasaulyje išpopuliarėjusiame seriale „Alisos komedijos“. O didelio pripažinimo sulaukusiame filme „Lakštingalos giesmė“ (1923), JAV apdovanotame kaip geriausias trumpametražis, Starevičius originaliai derino animaciją, spalvas ir „gyvą“ filmavimą.

Starevičius buvo gavęs ne vieną pasiūlymą iš JAV animacijos studijų, bet visus atmetė norėdamas išlaikyti nepriklausomybę ir savo filmus kūrė vien su šeimos nariais.

Deja, Starevičiaus kūrybinio palikimo – tiek filmų, tiek lėlių – nėra išlikę daug. Arba išlikę tik trumpi filmų fragmentai. Teisės į filmus irgi ne visos turimos. Todėl, kaip sakė jo anūkė Béatrice, yra komplikuota situacija su senelio kūrybos išsaugojimu ir sklaida. Būtent ji su savo vyru François Martinu šiuo metu rūpinasi Starevičiaus filmų išsaugojimu, restauravimu bei sklaida.

„Starevičiaus vardas žinomas visame pasaulyje, jo kūryba, indėlis į kino meno raidą itin aukštai vertinamas, tačiau jo filmus mažai kas matė, jie retai ir nedaug kur rodomi, – sako Martin-Starewitch. – 2014 metais Tarptautinis Ansi animacinių filmų festivalis jam skyrė specialią programą. Barselonoje buvo surengta įspūdinga paroda „Metamorfozė“, skirta svarbiausiems sustabdyto kadro animacijos kūrėjams: Starevičiui, Janui Švankmajeriui ir broliams Stephenui ir Timothy Quay. Yra išleista senelio atsiminimų knyga. Jo filmai restauruojami, išleidžiami jų DVD.“

„Mano senelis, jo kūryba priklauso visam pasauliui. Bet jis kilęs iš Lietuvos, iš Kauno, kuris tada buvo nedidelis miestas, tačiau jame susiformavo mano senelio žmogiškos vertybės, svarbios iki šiol visame pasaulyje“, – sakė jau trečią kartą Lietuvoje besilankanti Starevičiaus anūkė ir palikimo saugotoja Martin-Starewitch.