Kinas

Brigita Gelžinytė

Apie Lauryno Bareišos filmą „Sesės“

Jei kino materija yra laikas ir jei mūsų pačių santykis su laiku visuomet yra paženklintas tam tikros negalios bandant jame būti, tai Lauryno Bareišos „Sesės“ (Lietuva, Latvija, 2024) –iš tų filmų, kuriuose žmonių laikas ir kino laikas sutampa. Filmas nutrūksta ir ima byrėti tada, kai nutrūksta ir ima byrėti gyvenimai, ir net jei pabaigoje save iš fragmentų bandančios sulipdyti sąmonės istorija, regis, vėl įgyja vientisumą, joje lieka pertrūkis, kuris nesileidžia integruojamas į jokį nuoseklų naratyvą. Montažas čia veikia kaip pačios sąmonės procesų atspindys mums susidūrus su įvykiais, kurie suardo mus tokiu mastu, kad tampame nebepajėgūs net suvokti ir įsivaizduoti, kas su mumis įvyko ar tebevyksta.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Hlynuro Pálmasono filmas „Prakeikta žemė“ (LRT Plius, 24 d. 21.33) pasakoja iš pirmo žvilgsnio paprastą istoriją. Jaunas liuteronų pastorius Lukas (Elliott Crosset Hove) iš Danijos siunčiamas į naują parapiją Islandijoje. Norėdamas geriau pažinti kraštą, kuriame teks gyventi, pastorius tyčia pailgina savo kelią. Jį lydi pagyvenęs vietinis vedlys, kuris stengiasi priešintis naujojo kolonizatoriaus aistrai. Tik Lukas pamiršta, kad didingas gamtos grožis nebūtinai padeda žmogui, todėl tai bus ne tik nuostabi „evangelizavimo misija“, bet ir kelionė į nuosavą vidinę tamsą.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Meilė, melas, kraujas“

Kino ciklai keičiasi, srovės banguoja nuolat. Kai, regis, nieko naujo sugalvoti nebeįmanoma – grįžtama prie ankstesnių bangų. Štai pastaraisiais metais vėl (ir ypač) išpopuliarėjo „naujasis nuaras“ (neo-noir), kurio tikslas, matyt, dekonstruoti fatališkos moters įvaizdį, maža to, pakeičiant ir jos orientaciją. Tokie filmai grįžta ir į didžiųjų festivalių konkursines programas, o vienas tokių – britės Rose Glass „Meilė, melas, kraujas“ („Love Lies Bleeding“, D. Britanija, JAV, 2024), pretendavęs į Berlinalės „Teddy“ apdovanojimą. Kartu tai režisierės meilės laiškas B klasės kinui, nors jame ir vaidina pasaulinės žvaigždės.

Naujas žurnalo „Kinas“ numeris

Berlyno „Auksinį lokį“ pelnęs Mati Diop filmas „Dahomėja“, kurį rodė Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF), kalba apie restituciją. Galima sakyti, tai ir pagrindinė šio numerio tema – bandome grąžinti skolas dokumentiniam kinui, kuris dažniau nepastebimas, jam skiriama mažiau dėmesio. Juk čia nėra blizgučių, skandalų ir kitokio triukšmo. Dokumentinis kinas retai siūlo eskapizmą, atvirkščiai – skatina pažinti tikrovę, nuo kurios esame linkę bėgti visais įmanomais būdais...

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Džokeris: Folie à Deux“

2019 m. pasirodęs „Džokeris“ Venecijos kino festivalyje laimėjo „Auksinį liūtą“. Filmas buvo neįprastas reiškinys ne tik festivalių auditorijai, bet ir visam komiksų filmų pasauliui. Pirmą kartą ekrane vietoj supergaliomis ir technologijomis disponuojančio, savo nusikaltimus kruopščiai suplanuojančio blogio genijaus atsidūrė tiesiog žmogus – silpnas, neišsilavinęs, stokojantis humoro jausmo, sužalotas motinos, menkinamas visuomenės, kankinamas psichikos ligos, skendintis skurde ir negebantis kontroliuoti savo smurto protrūkių.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Bijau rinkimų į Seimą rezultatų, nors gerai suprantu, kad mažai, provincialiai, patriarchališkai, vis dar XIX a. nacionalinės valstybės idėjas puoselėjančiai šaliai posūkis į kraštutinę dešinę beveik neišvengiamas. Pernelyg ilgai niekintas išsilavinimas, kultūros ministrais buvo skiriami su ja nieko bendro neturintys veikėjai, o gerai apmokami patriotai giedojo giesmes apie tyrą Lietuvą. Dabar toji tyroji tikisi revanšo ir laukti liko nedaug. Pirmadienį galime atsibusti kitoje šalyje. Tada ir paaiškės, ar po trisdešimties nepriklausomybės metų lietuviai tapo pilietine visuomene.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Substancija“

Kanų laureatai į kino sales pradėjo vilioti vis daugiau Lietuvos žiūrovų, o kur dar internetuose skelbiami aukšti filmų reitingai. Vienas tokių – režisierės Coralie Fargeat „Substancija“ („The Substance“, Prancūzija, D. Britanija, 2024), Kanuose apdovanotas už scenarijų. Žiūrint filmą neapleido jausmas, kad scenarijus sutilpo į maždaug vieną A4 formato lapą. Tai nė kiek nestebintų – šiandien juk viskas turi būti pateikta kuo aiškiau, trumpiau, patraukliau, blizgiau, skandalingiau.

Živilė Pipinytė

Iš VDFF dienoraščio

Dokumentinis filmas gali būti geras arba blogas, įdomus arba nuobodus, originalus arba manieringas. Jis gali sužadinti jausmus arba priversti susimąstyti. Užduoti klausimus arba į juos atsakyti. Dokumentinis kinas nuo pat atsiradimo žadėjo kitokį požiūrį į realybę. Originalus filmo kūrėjo žvilgsnis į jį supančią tikrovę ar žmones lieka didžiausia jo vertybė. Didesnė nei dabar tokia madinga edukacinė filmų vertė.

Vitalij Binevič

Apie transliacijos platformą „Shudder“

Kai pačiu „einamiausiu“ laiku užėjau į kino salę ir išvydau joje sėdinčius tris žiūrovus, supratau, kad tuoj pamatysiu tikrai ypatingą kūrinį. Šią nuojautą sustiprino ir filmo titruose pasirodęs „Shudder“ įmonės pavadinimas. 2015 m. įkurta ir vien tik siaubo kinui skirta transliacijos platforma Lietuvoje kol kas nėra prieinama (čia galėtų būti jūsų VPN reklama!), tačiau joje talpinama produkcija sulaukia vis daugiau kino mylėtojų dėmesio. Atkreipęs dėmesį į keturis, mano galva, įdomius platformoje esančius filmus, straipsnyje aptarsiu kompanijos „Shudder“ platinamą kino produkciją ir jos kūrybinius ieškojimus.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Dmytro Sukholytkyy-Sobchuko filmas „Pamfiras“ (LRT Plius, 10 d. 21.33) – vienas svarbiausių pastarųjų metų ukrainiečių filmų. Pradėtas kurti dar prieš pandemiją, „Pamfiras“ buvo baigtas jau prasidėjus karui. Jo premjera vyko Kanuose. Bukovinos miglose, paslaptingose vietinių apeigose skendintis „Pamfiro“ pasaulis – tai netikėtas Ukrainos provincijos portretas ir kartu universalus pasakojimas apie meilę. Apie sūnų, kuris nori būti kaip tėvas, ir apie tėvą, kuris padarys viską, kad sūnus nesektų jo pėdomis.