Kinematografinis tvarumas

Kino ciklai keičiasi, srovės banguoja nuolat. Kai, regis, nieko naujo sugalvoti nebeįmanoma – grįžtama prie ankstesnių bangų. Štai pastaraisiais metais vėl (ir ypač) išpopuliarėjo „naujasis nuaras“ (neo-noir), kurio tikslas, matyt, dekonstruoti fatališkos moters įvaizdį, maža to, pakeičiant ir jos orientaciją. Tokie filmai grįžta ir į didžiųjų festivalių konkursines programas, o vienas tokių – britės Rose Glass „Meilė, melas, kraujas“ („Love Lies Bleeding“, D. Britanija, JAV, 2024), pretendavęs į Berlinalės „Teddy“ apdovanojimą. Kartu tai režisierės meilės laiškas B klasės kinui, nors jame ir vaidina pasaulinės žvaigždės.

„Meilės, melo, kraujo“ siužetas labai paprastas, kaip ir būdinga tokio pobūdžio filmams: atšiauri Lu (Kristen Stewart), sporto klubo darbuotoja, iš pirmo žvilgsnio įsimyli pro duris įžengusią Džekę (Katy O’Brian) – Lu sužavi ne tik Džekės išpuoselėtas kūnas, bet ir jos laisvumas 1989 m. Amerikos miestelyje. Akivaizdu, kad moterų santykiai sukels nemažai problemų vietiniams, ypač Lu nusikaltėlių giminei: tėvui Lu Vyresniajam, kurį įkūnijo Edas Harrisas, bei merginos svainiui (Dave Franco). Taigi stebint merginų kovą su nuožmiu patriarchaliniu pasauliu belieka tik viltis, kad pabaigoje gėris stos į jų pusę, nes B klasės filmai daugiau iš žiūrovų lyg ir neturėtų reikalauti.

Filme nė vienas herojus nėra rimčiau išplėtotas, tad įdomiausia stebėti, ką jis reprezentuoja ar ką iš ankstesnių filmų į juos sudeda Glass. Akivaizdus Kristen Stewart pasirinkimas – juk ši aktorė jau senokai tapo „kietos lesbietės“ ikona, o abiejų aktorių herojės – naujosios Telma ir Luiza, tik ne bėgančios nuo patriarchato link savo laisvės, bet, pasitelkusios steroidų išpuoselėtą kūną ir ginklus, stojančios su juo į akistatą. Neatsitiktinai filme Stewart mylimąją vaidina ir Katy O’Brian, kuri savo išpuoselėtą kūną tik epizodiškai galėjo parodyti superherojų filme „Skruzdėliukas ir Vapsva. Kvantomanija“ (2023). Pasak režisierės, filme norėjosi atskleisti O’Brian kaip aktorės galimybes, o kartu dėl savo atletiško kūno ji gali būti suvokiama kaip stiprios moters archetipas, keliantis vyrams ne tik geismą, bet ir baimę. O štai Edo Harriso suvaidintas Lu tėvas su savo „nestandartine“ šukuosena ir silpnybe dideliems egzotiškiems vabalams labai primena Willemo Dafoe įkūnytą Bobį Peru iš Davido Lyncho „Laukinės širdies“ („Wild at Heart“, 1990).

Nors pati Rose Glass sakosi bandžiusi vengti akivaizdžių nuorodų į „Telmą ir Luizą“ (1991) ar „Laukinę širdį“ ir siūliusi būsimam žiūrovui atkreipti dėmesį į Davido Cronenbergo „Avariją“ („Crash“, 1996), Paulo Verhoeveno „Šou merginas“ („Showgirls“, 1995) ar „Šeštadienio nakties karštligę“ („Saturday Night Fever“, rež. John Badham, 1977), pirmų dviejų citavimas daugiau nei akivaizdus.

Vis dėlto garsiausi B klasės filmai rodomi ir iki šiol žiūrimi ne tik dėl nuorodų ar šmaikščių citatų, bet ir dėl kažko naujo pasakymo. „Meilė, melas, kraujas“ turi puikius „išorinius duomenis“, tačiau XXI a. tokiam produktui norisi ir brandesnės idėjos, ne tik įdomaus šiuolaikiško darinio, užkariaujančio kino festivalius (dar vienas pavyzdys – filmas „Substancija“). Žiūrint į Lu ir Džekės kelią link emancipacijos, jų gyvenimo priešistorė pametama, joms nesuteikiama erdvės ilgiau padiskutuoti apie savuosius „aš“ ir galiausiai išlieka tik seksualinis potraukis. O’Brian veikėja kultūristė filme atsirado labiau ne dėl simbolikos, o dėl to, kad režisierę kultūrizmas domina kaip estetinis sportas, meilės linija įvesta tik tam, kad, pasak Glass, tai atrodė tinkamas chaosas, į kurį galima įstumti susikaupusį ir kryptį turintį žmogų. Į 9-ojo dešimtmečio pabaigą taip pat nusikeliama dėl estetinių sumetimų ir dėl to, kad taip norėta pabrėžti žmogiškąjį bendravimą prieš interneto atsiradimą.

Nors filmo laikas sutampa su praėjusiame amžiuje pradėta rašyti lesbiečių kino istorija, į kurią referuojama, o ilgesingas ar meilės kupinas žvilgsnis nebeslepiamas, to nebelabai užtenka. Tad „Meilė, melas, kraujas“ tampa momentiniu filmu, kurio intelektinis ir kultūrinis tolesnis gyvenimas vargu ar laukia, mat Rose Glass šįkart žanro nei praplečia, nei perkuria – tik perdirba.