Jei kino materija yra laikas ir jei mūsų pačių santykis su laiku visuomet yra paženklintas tam tikros negalios bandant jame būti, tai Lauryno Bareišos „Sesės“ (Lietuva, Latvija, 2024) –iš tų filmų, kuriuose žmonių laikas ir kino laikas sutampa. Filmas nutrūksta ir ima byrėti tada, kai nutrūksta ir ima byrėti gyvenimai, ir net jei pabaigoje save iš fragmentų bandančios sulipdyti sąmonės istorija, regis, vėl įgyja vientisumą, joje lieka pertrūkis, kuris nesileidžia integruojamas į jokį nuoseklų naratyvą. Montažas čia veikia kaip pačios sąmonės procesų atspindys mums susidūrus su įvykiais, kurie suardo mus tokiu mastu, kad tampame nebepajėgūs net suvokti ir įsivaizduoti, kas su mumis įvyko ar tebevyksta.
