Kinas

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Megalopolis“

Kalbėdamas apie kiną ir konkrečiai savo filmus, Francis Fordas Coppola užsiminė, kad laikas yra jo kino objektas. Taip, kine manipuliuoti laiku galima kaip tik nori, tačiau realybėje jis niekam nepavaldus. Regis, legendinis aštuoniasdešimt penkerių režisierius nuoširdžiai tiki, kad naujausias jo filmas „Megalopolis“ (JAV, 2024) yra magnum opus, deja, tuo abejoja tikrai ne vienas. Pasak Coppolos, šis megaepas, kuriuo tikėjo tik jis vienas, atkartos „Šių dienų apokalipsės“ likimą (1979) – bus žiūrimas ir permąstomas vis iš naujo, kol taps klasika. Tik kyla klausimas, ar galima dukart įžengti į tą pačią gyvenimo upę. Laikas parodys.

Devyni „Scanoramos“ filmai

Šiųmetės „Scanoramos“ programa derina šiuolaikinius filmus ir senojo kino nostalgiją. Nors, palyginus Franzui Kafkai skirtos retrospektyvos ar didžiųjų gruzinų Otaro Joselianio, Tengizo Abuladzės, Lanos Gogoberidzės programos filmus, ne vienam žiūrovui gali kilti klausimas, kas iš tikrųjų yra šiuolaikinis kinas. Tas, kurio kūrėjai plėtoja dabar populiarias seksualinio išnaudojimo, postkolonializmo ir pan. temas arba pateikia viena į kitą gana panašias brendimo istorijas, ar tas, kurio paprastuose pasakojimuose galime išvysti save, panardintus į laiko tėkmę, o jo autoriai eksperimentuoja su kino kalba.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Keliautojos poreikiai“

Hong Sang-soo filmų herojai, daugiausia korėjiečiai, kalbasi, vartoja alkoholį, yra mandagūs ir galų gale šiek tiek atsiskleidžia parodydami, kas slypi jų viduje. Pats režisierius, Europos kino festivalių favoritas, kasmet pristatantis bent po vieną juostą, juokauja vis iš naujo kuriantis tą patį filmą (juose dažnai matomi net tie patys aktoriai). Ir vis dėlto kiekvienas jo filmas unikalus, bent jau emocija, kurią palieka. Sang-soo yra (banalios) kasdienybės meistras, sukūręs savo filosofiją, ne tik personažus, bet ir žiūrovą mokantis būti čia ir dabar. Tai filmai, kuriuos lengviau jausti nei apie juos kalbėti.

Augustė Nalivaikė

Režisierė Connie Field apie kovą už demokratiją Vengrijoje

Filme „Juodoji demokratija“ („Democracy Noir“, JAV, Vokietija, Danija, 2024), kurį rodė „Nepatogus kinas“, režisierė Connie Field tiria sudėtingą Viktoro Orbáno režimo formuojamą Vengrijos politinį peizažą, sekdama trijų atkaklių moterų, kovojančių už demokratiją, gyvenimą. Filme, pasitelkiant asmenines istorijas ir akistatą su kasdieniais iššūkiais, atskleidžiama, kaip Orbáno autoritarizmas paveikė vengrus, pabrėžiama nuolatinė kova dėl asmeninio pasirinkimo laisvės vis labiau ribojamoje aplinkoje. Šiame interviu Connie Field dalijasi įžvalgomis apie kuriant filmą patirtus sunkumus, kūrybinius sprendimus ir šių istorijų iš besipriešinančiųjų režimui perspektyvos svarbą.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Dominiko Grafo filmas „Fabianas“ (LRT Plius, lapkričio 7 d. 21.33) perkelia į 1931-ųjų Berlyną. Veimaro Respublika apimta agonijos, kasdienybę valdo chaosas, visuomenė akivaizdžiai fermentuojasi. Tačiau didmiesčio gyvenimas intensyvus ir spalvingas. Jį pažinsime kartu su rašytoju Jakobu Fabianu (Tom Schilling), pragyvenančiu iš reklamų rašymo. Kartu su draugu Stefanu (Albrecht Schuch) jie lankosi vis keistesnėse vietose, kur politinės diskusijos susipina su pokalbiais apie meną, o rimtos temos dažnai užleidžia vietą pramogai. Rasti tikrąjį kelią tame labirinte bus nelengva, bet susitikimas su jauna aktore Kornelija (Saskia Rosendahl) pakeis Jakobo požiūrį į supančią realybę.

Elena Jasiūnaitė

Nauji filmai – „Grafas Montekristas“

Nesumeluosiu sakydama, kad Montekristas – vienas žymiausių grafų ne tik literatūroje, bet ir kine (po Drakulos, žinoma): su romanu užaugo ištisos kartos, o kino ir televizijų ekranus pasiekė dešimtys ekranizacijų. Saldaus atpildo savo skriaudikams naratyvas universalus ir amžinas, niekada neprarasiantis aktualumo (istorija apie neteisingai apkaltintą kankinį filantropą, dvasingai atleidusį savo priešams, turbūt nebūtų tapusi tokia populiari). Todėl „Grafo Montekristo“ („Le comte de Monte-Cristo“, Prancūzija, Belgija, 2024) keršto fantazija ir vėl sugrįžta. Greitesnė, tamsesnė, modernesnė ir brangesnė. Prancūzai Alexandre’as de La Patellière ir Matthieu Delaporte’as, rašę scenarijus „Trijų muškietininkų“ dilogijai (abi dalys pasirodė 2023 m.), šį kartą jau režisierių kėdėse tęsia kelionę po Alexandre'o Dumas sukurtą pasaulį.

Augustė Nalivaikė

Uli Decker apie filmą „Mano tėvo suknelės“

Vokiečių režisierė ir operatorė Uli Decker du dešimtmečius kūrė filmą apie slaptą savo tėvo gyvenimą, derindama animaciją su tradiciniu pasakojimu ir taip sukurdama unikalią kino patirtį. Itin asmenišką dokumentinį filmą „Mano tėvo suknelės“ („Anima: Die Kleider meines Vaters“, Vokietija, 2022), kuriame nagrinėjamos lytinės tapatybės, šeimos paslapčių ir sudėtingų žmonių santykių temos, rodo „Nepatogus kinas“. Kviečiame pasinerti į Decker mintis apie emocionalią kelionę kuriant „Mano tėvo sukneles“, bendradarbiavimą su komanda ir pamokas apie pažeidžiamumą bei pasakojimo galią.

Santa Lingevičiūtė

Nauji filmai – „Trys jo dukterys“

Lietuviškoje „Netflix“ versijoje kokybiškų filmų ieškoti tenka kaip adatos šieno kupetoje, nors mokame už šią paslaugą kaip ir visas civilizuotas pasaulis. Pernai metų „Netflixo“ pasididžiavimu tapo Amerikos nepriklausomo kino kūrėjo Azazelio Jacobso drama „Trys jo dukterys“ („His Three Daughters“, JAV, 2023). Sužavėjęs Toronto kino festivalio žiūrovus, paprastiems mirtingiesiems jis tapo prieinamas tik šiemet.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vienas kolega palygino vėlyvąją Wimo Wenderso kūrybą su dėžute saldainių – kartais juose šokoladas, kartais riešutų ar karamelės įdaras. Mat filmai skirtingi, įvairių temų, stilių bei vertės. Įdomu, kaip jis pavadintų pernai pasirodžiusias „Puikias dienas“ (LRT Plius, 31 d. 21.33), bet man tai pasirodė kaip sugrįžimas į jaunystę, kai menkas filmo biudžetas ir paprasti personažai tik padėjo Wendersui atskleisti sudėtingas temas ir jis taip atvirai nesigrožėjo savimi. „Puikių dienų“ herojus yra Tokijo tualeto valytojas. Iš pradžių Wendersas aprašo savo herojaus pasaulį, o paskui jį reflektuoja.

Pokalbis su Francisu Fordu Coppola

Netrukus kino teatruose pasirodys naujas Franciso Fordo Coppolos filmas „Megalopolis“ (JAV, 2024), kurio premjera įvyko Kanų kino festivalyje ir kuris daugelį kritikų paliko svarstyti, ką jie pamatė: unikalų ir originalų kūrinį ar tiesiog tuščias pretenzijas? Filme genialus architektas Cezaris Katilinas (Adam Driver) bando paversti Niujorką utopiniu miestu, tačiau jam trukdo meras Ciceronas (Giancarlo Esposito), trokštantis sunaikinti savo konkurentą. Filmo dramaturgija panaši į viduramžių ar baroko misteriją, kur kiekvienas personažas yra ne tiek gyvas žmogus, kiek alegorija ar personifikacija. Pavyzdžiui, Coppolos dievinamas ir ne kartą apdainuotas Niujorkas, šįkart filmuotas Atlantoje, Džordžijos valstijoje, čia įkūnija Romos imperiją ir yra pakrikštytas Naująja Roma. Formalus „Megalopolio“ intrigos pagrindas – Katilinos sąmokslas.