Kinas
Kai pačiu „einamiausiu“ laiku užėjau į kino salę ir išvydau joje sėdinčius tris žiūrovus, supratau, kad tuoj pamatysiu tikrai ypatingą kūrinį. Šią nuojautą sustiprino ir filmo titruose pasirodęs „Shudder“ įmonės pavadinimas. 2015 m. įkurta ir vien tik siaubo kinui skirta transliacijos platforma Lietuvoje kol kas nėra prieinama (čia galėtų būti jūsų VPN reklama!), tačiau joje talpinama produkcija sulaukia vis daugiau kino mylėtojų dėmesio. Atkreipęs dėmesį į keturis, mano galva, įdomius platformoje esančius filmus, straipsnyje aptarsiu kompanijos „Shudder“ platinamą kino produkciją ir jos kūrybinius ieškojimus.
Pirmasis įdomus kūrinys – siaubo drama „Gimimas / atgimimas“ („Birth / Rebirth“, rež. Laura Moss, 2023). Filme pasakojama apie ligoninėje dirbančią seselę, kurios dukra netikėtai miršta. Kai motina pabando atgauti mergaitės kūną, šis neaiškiomis aplinkybėmis dingsta. Moteris galiausiai išsiaiškina, kad mergaitę pagrobė toje pačioje ligoninėje dirbanti morgo darbuotoja, slapta sugebėjusi ją atgaivinti. Nors kino kritikai filmą neretai lygina su klasikiniu Mary Shelley romanu „Frankenšteinas“, jo estetika ir atgaivintos mergaitės elgesys primena tokius zombių filmus kaip „Mirusi mergina“ („Deadgirl“, rež. Marcel Sarmiento ir Gadi Harel, 2008) ar „Šilti kūnai“ („Warm Bodies“, rež. Jonathan Levine, 2013), kuriuose žmogieną ėdantys monstrai maksimaliai priartėję prie gyvųjų išvaizdos ir elgesio. Tokią mergaitę matome ir filme „Gimimas / atgimimas“ – nors ir ribotai, ji vis tiek reaguoja į animacinius filmus ar žaislus. Ir būtent kaip į gyvą, subjektyvumą turintį žmogų į mergaitę žvelgia seselė ir morgo darbuotoja, kurios kartu pradeda ja rūpintis. Taip filme nepastebimai parodoma nestandartinė šeimos susikūrimo istorija, kurioje veikia ne tik dvi moterys, bet ir vaikas, iškrintantis iš binarinės gyvo ir mirusio opozicijos. Filme „Gimimas / atgimimas“ fiksuojama queer logika per siaubo kino estetiką perteikia gana neįprastą klasikinės šeimos modelio kritiką.
Antruoju įdomiu kūriniu tampa siaubo ir animacijos mišinys „Stop kadras“ („Stopmotion“, rež. Robert Morgan, 2023). Filme pasakojama apie legendinės animatorės dukrą, kuri nusprendžia užbaigti savo sergančios motinos filmą. Tačiau darbams įpusėjus, o kartu ir atsiradus keistai, siaubingas istorijas pasakojančiai mergaitei, animatorė supranta, kad ji kuria filmą apie savo pačios mirtį. Taip filme užčiuopiami perdegimo ir aukštų reikalavimų klausimai – jaunoji animatorė iš ją supančios aplinkos, taip pat ir iš savęs pačios, jaučia nuolatinį spaudimą, bylojantį, kad jos kūrybiniai gebėjimai neprilygsta motinos talentui. Tačiau daugiausia dėmesio kūrinyje skiriama vizualiems sprendimams, kurie neigia griežtą tikrovės ir iliuzijos perskyrą. Įspūdį sustiprina filme naudojama sustabdyto kadro animacija (angl. stop-motion). Ir nors tokia estetika naudota jau daugelyje siaubo žanrui priskiriamų kūrinių, pavyzdžiui, filme „Pašėlęs dievas“ („Mad God“, rež. Phil Tippett, 2021) ar legendinės metalo grupės „Tool“ vaizdo klipuose, filmas „Stop kadras“ išsiskiria pretenzijomis į abstrakčius, metalygmenį pasiekiančius apmąstymus. Nors kūrinio naratyvas nepateikia jokių netikėtų ar originalių atradimų, filmas įtikinamai parodo, kad visi sustabdyto kadro animacijos kūriniai, tarp jų net ir Vladislovo Starevičiaus filmai, turi kažką žvėriškai nejaukaus.
Ypatingo dėmesio vertas filmas „Vėlyvas vakaras su velniu“ („Late Night with the Devil“, rež. Colin ir Cameron Cairnes, 2024), kuriame meistriškai atkuriama 8-ojo dešimtmečio analoginės medijos (VHS kasetės, kabelinė televizija ir pan.) estetika. Visas filmas sukurptas kaip vėlyvojo vakaro šou, kurį televizija transliuoja Helovino naktį. Laidos vedėjas kalbina įvairius šarlatanus ir skeptikus, kol viskas pasibaigia gyvai per televiziją transliuojamu spiritizmo seansu. Taip filme ironiškai, tačiau kartu ir įtikinamai perteikiama 8-ojo dešimtmečio JAV visuomenės kritika – viešojoje erdvėje tuo metu gyvavo įvairios baimės dėl satanistinių sektų ar serijinių žudikų, kurias dėl reitingų skatino medijos. Akivaizdu, kad tai mažabiudžetis siaubo filmas, nes visas veiksmas nufilmuotas vienoje kamerinėje erdvėje (uždaroje kino studijoje), o pasak interneto gandų, vizualieji efektai tekainavo 150 tūkst. dolerių. Tačiau toks tariamas filmo „pigumas“ tampa dideliu pliusu – dėl minėtos netobulos, įvairius transliavimo trukdžius perteikiančios analoginės estetikos vizualinė filmo plotmė atrodo tik dar „tikroviškiau“. „Vėlyvas vakaras su velniu“ puikiai primena tiesą, kurią atskleidė jau tokie atrastos medžiagos (angl. found footage) žanro filmai kaip „Bleiro ragana“ („The Blair Witch Project“, rež. Eduardo Sánchez ir Daniel Myrick, 1999) ar „Paranormalūs reiškiniai“ („Paranormal Activity“, rež. Oren Peli, 2007) – kartais vizualinės ar garsinės plotmės netobulumas geriausiai perteikia tikrovės siaubą. Neatsitiktinai filmą „Vėlyvas vakaras su velniu“ smarkiai gyrė siaubo literatūros legenda Stephenas Kingas.
Galiausiai paskutinis įdomus pavyzdys – internete siaubo kino fanų ginčus sukėlęs filmas „Žvėriška prigimtis“ („In a Violent Nature“, rež. Chris Nash, 2024), kurį kaip tik ir žiūrėjau kino teatre su kitais trimis žiūrovais. Filme rodoma pusantros valandos trunkanti smurto ir kraujo orgija, todėl iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tai tėra kvailas, jokios minties neperteikiantis siaubo kūrinys. Tačiau jo įdomumas – kaip rodomas smurtas ir kraujai. Tai labai lėtas filmas, kurio nemažą dalį sudaro vizualūs intarpai, – juose pagrindinis blogiukas tiesiog vaikšto. Jeigu ne žiaurios scenos, į tai galima būtų žvelgti kaip į arthauzinį, kažkurioje Vidurio ar Rytų Europos šalyje sukurtą lėtą filmą, pavyzdžiui, septynias valandas trunkantį „Šėtono tango“ („Satantango“, rež. Béla Tarr, 1994). „Žvėriškoje prigimtyje“ taip pat funkcionuoja įprastus kino žiūrėjimo įgūdžius neigianti vizualinė plotmė, pavyzdžiui, čia kartais naudojama labai ryški spalvinė gama, o ekrane vaizdas tai susilieja, tai tampa ypač aiškiai matomas. „Žvėriška prigimtis“ – išties nestandartinis ir įdomus siaubo eksperimentas.
Peržiūrėjus aptartų filmų įvertinimus įvairiose kinui skirtose platformose galima pastebėti, kad, išskyrus „Vėlyvą vakarą su velniu“, tie vertinimai gana prieštaringi. Platformoje „Rotten Tomatoes“ visi filmai įvertinti pakankamai gerai, o IMDb arba „Letterboxd“ platformose – blogai arba vidutiniškai. Šiuo atveju natūraliai kyla klausimas – ar verta tokį kiną žiūrėti ir apie jį kalbėti? Vis dėlto man kyla priešingas klausimas – o kaip apie tokį kiną galima tylėti? Tai yra kinas, kuris dėl savo žemo statuso nebijo įdomių kinematografinių eksperimentų.
