Kinas
Kanų laureatai į kino sales pradėjo vilioti vis daugiau Lietuvos žiūrovų, o kur dar internetuose skelbiami aukšti filmų reitingai. Vienas tokių – režisierės Coralie Fargeat „Substancija“ („The Substance“, Prancūzija, D. Britanija, 2024), Kanuose apdovanotas už scenarijų. Žiūrint filmą neapleido jausmas, kad scenarijus sutilpo į maždaug vieną A4 formato lapą. Tai nė kiek nestebintų – šiandien juk viskas turi būti pateikta kuo aiškiau, trumpiau, patraukliau, blizgiau, skandalingiau.
Kodėl tik lapas? Todėl, kad istorija neoriginaliai paprasta: kadaise garsi Holivudo žvaigždė Elizabet Sparkl, kurią suvaidino Demi Moore, aižėja tiesiogine to žodžio prasme. Holivudo šlovės alėjoje esanti jos žvaigždė skilinėja, apdrabstoma maistu ar dar kuo nors, ją skalbia purvini lietūs. Jos vaikščiojantis atitikmuo tai jaučia – Elizabet Sparkl dabar aerobikos šokėja, tačiau dėl jos amžiaus TV laidos prodiuseris iškalbingu vardu Harvis (Dennis Quaid) nori ja atsikratyti. Elizabet labai dėl to kenčia, vis apsižiūrinėja veidrodyje savo prabangiuose apartamentuose, kol vieną dieną iš to streso, kad nuo lauko stendų plėšiamas jos veidas, patenka į avariją. Paaiškėja, kad Elizabet nenukentėjo, tačiau atsitiktinis jaunas gydytojas įkiša jai į kišenę „Substancijos“ reklamą. Joje pristatoma injekcija, leisianti laikinai pabūti vėl jaunesne ir geresne savo versija. Reikalavimas tik vienas – griežtai laikytis instrukcijų, kurių, akivaizdu, laikomasi nebus, mat geresnei Elizabet versijai Sju (Margaret Qualley) per daug patiks saldus gyvenimas.
Filme visko tiek daug, kad perteklius tiesiog muša iš vėžių, mat sunku apibrėžti, į ką režisierė norėjo susikoncentruoti: į dabar vėl tampančią madingą trešinę body horror komediją, kuri pjaunasi su reklamine estetika, specialiuosius efektus, reprezentuojančius šiuolaikinio kino galimybes, geresnę anksčiau sukurtų panašių filmų versiją, nuorodas į juos (nors šios panaudotos gana tiesmukai). Taigi žiūrint alinančiai ištęstą filmą ir laukiant galutinio šauktuko kilo abejonių: ar kūrėja turi humoro jausmą, ar vis dėlto į tai, ką vaizduoja ir apie ką bando kalbėti, žiūri rimtai, mat justi moralistės pozicija? Galiausiai filmas virto tuo, kuo jo pabaigoje virto Demi Moore ir Margaret Qualley tobuli kūnai – išsigimusiu padaru.
Gali būti, kad režisierės Coralie Fargeat intencija buvo sukurti tiesmukai kvailą filmą, kuriame aktoriai šaržuoja save, tačiau pajaco vaidmuo šiais laikais nebemadingas. Į šiuolaikinio kino rūbą įvilkta labai jau klasikinė istorija apie parduotą sielą velniui, tik pavadinta mizoginijos, kūno objektizavimo ir jaunystės kulto parabole. Maža to, istorijoje pritrūko logikos: Elizabet septynias dienas „atjungiama“, kad jos geresnė ir jaunesnė versija Sju galėtų pulsuoti seksualumu šokdama tą pačią aerobiką. Po septynių dienų jos apsikeičia vietomis, tačiau jų niekas nesieja, jos nežino, ką viena ar kita veikia, tad kamuoja klausimas – kodėl Demi More savo heroję aukoja tam, kad ne ji pati, o kita būtų laiminga? Ar tikrai verta susmukti ant grindų ir dejuoti, kol iš tavo nugaros kaip filme „Svetimas“ lenda gleivėta geresnė tavo versija? Juo labiau kad Elizabet ištisas septynias dienas tiesiog sėdi bute žiūrėdama televizorių ir nuobodžiai laukia, kada su Sju vėl teks susikeisti vietomis.
Keistai atrodo ir Demi Moore, kuri ne vieną dešimtmetį patenka į bulvarinės spaudos puslapius dėl nuolatinių kūno patobulinimų. Ir šiame filme į septintą dešimtį įžengusios aktorės kūno linijos tobulos, taigi sunku patikėti, kai jos herojė nė akimirkos nesuabejoja prieš susileisdama lemtingąją injekciją, nors prieš tai perskaitė ne vieną bauginantį įspėjimą. Žinoma, jaunystės ir seksistinio grožio kultas vis dar gajus, tačiau ar tikrai šiandien taip desperatiškai ieškoma sprendimų? Ar tikrai dauguma moterų svajoja likti amžinai jaunos, pasididinti krūtinę ir sėdmenis, avėti aukštakulnius, būti beraukšlės?
Toks filmas galėjo atrodyti šiuolaikiškas galbūt šio amžiaus pačioje pradžioje, dar geriau – 9-ajame dešimtmetyje, kai išpopuliarėjo vaizdajuosčių grotuvai, tačiau, kai prieš jį jau pasirodė daug labiau emancipuoti Julios Ducournau „Titanė“ ar Gretos Gerwig „Barbė“, „Substancija“ atrodo be laiko pasenusi. Šis filmas gali kelti juoką ir šiurpą, jei traktuotume jį kaip žanrinį siaubo trešą, bet paskaičius interviu su Demi Moore susidaro visiškai kitoks įspūdis, mat aktorė įsivaizduoja, kad „Substancija“ – rimtas pareiškimas moteris alinančiai grožio industrijai. Ir, galiausiai, filmo ištarmė tarytum byloja, kad kalta tik pati moteris, nusprendusi pasirašyti sutartį su velniu, maža to, pašaržuoti vyrų personažus ir apipurkšti juos kraujo fontanais šiandien nebeužtenka.
