Bijau rinkimų į Seimą rezultatų, nors gerai suprantu, kad mažai, provincialiai, patriarchališkai, vis dar XIX a. nacionalinės valstybės idėjas puoselėjančiai šaliai posūkis į kraštutinę dešinę beveik neišvengiamas. Pernelyg ilgai niekintas išsilavinimas, kultūros ministrais buvo skiriami su ja nieko bendro neturintys veikėjai, o gerai apmokami patriotai giedojo giesmes apie tyrą Lietuvą. Dabar toji tyroji tikisi revanšo ir laukti liko nedaug. Pirmadienį galime atsibusti kitoje šalyje. Tada ir paaiškės, ar po trisdešimties nepriklausomybės metų lietuviai tapo pilietine visuomene.
Matyt, ir televizijų programų sudarytojai po rinkimų rezultatams skirtų laidų nusprendė leisti žiūrovams sublimuoti jausmus ir porinkiminę naktį rodys siaubo filmus. LNK (14 d. 01.00) primins Johno Krasinskio „Tylos zoną“. Filmas perkels į netolimą ateitį. ...Ebotų šeima gyvena uždaroje erdvėje – jų ferma atrodo lyg gyvybės sala neaiškios kilmės pabaisų terorizuojamoje teritorijoje. Ši erdvė susitraukia dar labiau, kai supranti, jog šeima iš namų persikėlė į klėties rūsį, kad kuo mažiau garsų sklistų į paviršių. „Tylos zonoje“ daug tamsos ir nedaug veikėjų – filmo pradžioje pabaisa sutraiško neklusnųjį mažąjį broliuką, o tėvai ir dar du jų vaikai negali susidoroti su praradimu ir kaltės jausmu. Užteks kelių naujų motyvų, kad „Tylos zona“ taptų ne tik įtampos prisodrintu reginiu, bet ir gana metaforišku tikrovės komentaru.
Paklausite, kur „Tylos zonoje“ slypi tas tikrovės komentaras. Krasinskis jį formuluoja aiškiai: ateitis nebus paprasta, pabaisoms vis geriau pavyksta lengvai sugriauti įprastą pasaulį ir įbauginti žmones, o vienintelė išeitis yra šeima. Uždara, solidari, nesitikinti nieko iš kitų, pasitikinti tik savimi amerikietiška šeima. Tik ji gali padėti apsiginti ne tik nuo pabaisų, bet ir nuo pasaulio.
Mimi Cave „Šviežiena“ (TV3, 13 d. 00.00) remiasi paprasta istorija, netikėtu siužeto posūkiu ir keliais personažais, bet kartu filmas išryškina giliai slepiamas visuomenės baimes ir nerimą. Apsipirkdama prekybos centre Noja susiduria su žaviuoju Styvu ir nusprendusi surizikuoti duoda jam savo telefono numerį. Po pirmojo pasimatymo mergina sutinka vykti į romantišką kelionę užmiestin. Netrukus Noja supras, kad Styvo skonis gana neįprastas.
Tai pasakojimas apie visuomenę, kurioje nyksta pasitikėjimas. Nyksta ne todėl, kad vienos ar kitos lyties atstovai elgiasi blogai, bet todėl, kad iš mūsų nuolat reikalaujama kurti savo (netikrą) įvaizdį. Tinderio, instagramo ar feisbuko vaizdeliai visada žadina klausimą, kiek jie turi bendro su realybe, o nuolatinis nepasitikėjimas verčia žmones tolti vieną nuo kito, grimzti į prietarus bei mintis apie visuotinę grėsmę. Beje, Cave rodo, kad tai nebūtinai iliuzija. Socialiniuose tinkluose ir medijose daug agresijos, seksistinių komentarų, o režisierė tą simbolišką kultūrinę prievartą filme pakeitė realiu žiaurumu, kurio prasmė daug gilesnė, nei gali pasirodyti.
Christiano Petzoldo filmo „Liepsnojantis dangus“ (LRT Plius, 17 d. 21.33) herojams – prie jūros poilsiaujantiems rašytojui Leonui (Thomas Schubert), filologei Nadjai (Paula Beer) ir fotografui Feliksui (Enno Trebs) – teks patirti viską savo kelyje naikinantį gaisrą. Pasak režisieriaus, „visi filmo personažai, kiekvienas savaip, yra nekalti, kaip ir visa šiuolaikinė jaunoji karta. Jie dar nieko nepatyrė, nesusipurvino rankų, patys nedaug nuveikė. Tad kai ištinka katastrofa, jie nesugeba susivokti, užbėgti už akių pasekmėms, nei išmokti viso to pamokų. [...] Šiuolaikinei jaunajai kartai, kuri išgyveno pandemiją, atrodo, kad ribos yra visur ir jokie pažadai nebus išpildyti. Jų laisvę riboja vyriausybės ir kapitalistai. Ekonominė raida skatina dominuojančią perdėtos eksploatacijos krizę. Kita vertus, jiems stinga laiko meilei, jie neturi kantrybės pagarbiai, emocionaliai ją išgyventi ir jos pagrindu sukurti ką nors prasminga. Taip, reikia mokėti meilę puoselėti, nuolat ja rūpintis. Nieko naujo nepasakysiu. Man atrodo, kad daugeliui žmonių vis dėlto sunku atsisakyti iliuzijų šia tema. Romantiško susižavėjimo mitas tebeveikia. Studijavau literatūrą ir kartais negaliu susilaikyti nepacitavęs Vokietijoje garsaus, neseniai mirusio Wernerio Hamacherio esė. Jis teigė, kad naikinantis žemės drebėjimas Lisabonoje, įvykęs XVIII a. ir nutraukęs tūkstančius nekaltų gyvybių, buvo šiuolaikinės istorijos išeities taškas, nes tada Dievas mus apleido. Jei Dievas leidžia tokius žemės drebėjimus, nėra prasmės juo tikėti. Kantas, Hegelis – visi remiasi šiuo kataklizmu. Kai Nadja cituoja Heinricho Heine’s „Der Asra“, ji prisimena tuos, kurie privalo mirti tada, kai jiems atrodo, jog myli labiausiai. Iš tikrųjų man rūpėjo šis paradoksas.“
„Patvirtinta kopija“ (LRT Plius, 12 d. 21 val.) – bene garsiausias vėlyvosios Abbaso Kiarostamio kūrybos filmas. Jis apie meilės paslaptį. Siužetas taip pat paprastas: britų rašytojas Džeimsas (William Shimell) atvyko į Italiją pristatyti knygos, kurioje teigia, kad kopija gali būti vertingesnė už kūrinį. Toskanoje jis susipažįsta su prancūze, antikvariato parduotuvės savininke. Ji (Juliette Binoche) pasisiūlo aprodyti svečiui apylinkes. Binoche herojė pasakoja apie savo nelaimingą santuoką ir provokuoja rašytoją reaguoti taip, tarsi jis ir būtų jos vyras. Žaidimas yra žaidimas: kiekvienas bematant ima kurti stereotipines situacijas („Tau nerūpi šeima“, „Kam galima skambinti sekmadienį? Tik meilužei“, „Nepastebėjai, kad aš pasidažius“ ir t.t.) ir taip pat stereotipiškai reaguoti.
Žaidimas po truputį įtraukia abu filmo personažus. Lūžis prasideda, kai vyras ima moteriai atsakinėti prancūziškai, tarsi susitapatindamas su niekad nematytu originalu. Pamažu jie grįžta prie savo jausmų ištakų ir realybė vis dažniau užleidžia vietą prisiminimams. Bet ar žaidimas gali tapti realybe, Kiarostamis neapsisprendžia ir palieka herojus viešbučio kambaryje, ten, kur Binoche herojė ir jos vyras praleido medaus mėnesį.
Tai – ne vienintelis žaidimas su realybe, kurį filme žaidžia režisierius. Ko gero, jam vis dėlto svarbesnė meno ir realybės tema. Neatsitiktinai veiksmas vyksta Italijoje, kur, pasak filmo personažų, didžiausias pasaulyje meno vertybių tankis. Kas svarbiau – kopija ar originalas? Mene atsakymas, regis, aiškus, o gyvenime, kur mes visi esame tik kažkieno genų kopijos ir dažnai nesėkmingai bandome atrasti save? Džeimsas savo knygoje teigia, kad originalas gali kenkti žmogaus integralumui ir nuvilti, taigi kopija gali būti geresnė už originalą. Veikėjai ginčijasi ir savaime pratęsia temą: ar jie tikrai yra pora? O jeigu jie tik apsimeta pora, turėtume vertinti juos kitaip? Kiarostamis randa veidrodinį kiekvienos situacijos ar klausimo atspindį ir kartais net užsižaidžia. Nors šifruoti paslėptas filmo prasmes – vis rečiau pasitaikantis malonumas.
Jūsų – Jonas Ūbis
