Kinas
Jei kino materija yra laikas ir jei mūsų pačių santykis su laiku visuomet yra paženklintas tam tikros negalios bandant jame būti, tai Lauryno Bareišos „Sesės“ (Lietuva, Latvija, 2024) –iš tų filmų, kuriuose žmonių laikas ir kino laikas sutampa. Filmas nutrūksta ir ima byrėti tada, kai nutrūksta ir ima byrėti gyvenimai, ir net jei pabaigoje save iš fragmentų bandančios sulipdyti sąmonės istorija, regis, vėl įgyja vientisumą, joje lieka pertrūkis, kuris nesileidžia integruojamas į jokį nuoseklų naratyvą. Montažas čia veikia kaip pačios sąmonės procesų atspindys mums susidūrus su įvykiais, kurie suardo mus tokiu mastu, kad tampame nebepajėgūs net suvokti ir įsivaizduoti, kas su mumis įvyko ar tebevyksta. Tai tarsi bandymas gryniausiomis kinematografinėmis priemonėmis atsidurti sąmonės pertrūkio viduje ir realiu filmo laiku išgyventi tai, kas išgyvenama tik kaip kažkas, ko išgyventi neįmanoma. Tai balansavimas ties reprezentacijos galimybių riba, kai svarbiau tampa ne tai, kas rodoma, o tai, kas lieka už kadro.
Filmas iš pirmo žvilgsnio žada įprastą psichologinę dramą. Dvi jaunos poros su vaikais atvyksta atostogauti į sodybą. Ilgi kadrai (operatorius Laurynas Bareiša) ir minimalistinė aktorių raiška pamažu augina įtampą – buitinius rūpesčius, pramogas ir vaikų žaidimus nuolat lydi keista nuojauta, kad stebime tik trapų paviršių, kad kažkas jau bręsta, lyg ir už kadro, lyg ir tarp žodžių. Porų santykiai (išskyrus seserų) taip pat lieka dviprasmiški, taip ir nesupranti, ar tie žmonės išties artimi, ar tik atsitiktinai suvesti tam tikrų aplinkybių. Tačiau ši dviprasmybė, regis, neatsitiktinė. Neapibrėžtas santykis net ir su pačia intymiausia savo aplinka persmelkia visą filmo atmosferą ir galiausiai pasiekia tokį kraštutinumą, kad ties juo pakimba visa žmogaus egzistencija. Praradusi dabartį ar nuo jos tiesiog atkirsta ji nebegali būti nei dabar, nei tada, nei kita, nei ta pati.
Šeimos atostogų laikas filme klostosi gana nuosekliai iki lemtingų maudynių ežere, kai po šuolio į vandenį nebeišnyra mergaitė, vienos poros dukra. Ši scena netikėtai nutrūksta ir įvykio pasekmių nesužinome. Toliau siužetas ima trūkinėti ir iki pat filmo pabaigos lieka neaišku, kas iš tiesų įvyko – kaip nutiko, kad žuvo vis dėlto ne mergaitė, o jos dėdė. Svarbu tai, kad laiko nuovoką nuo šio momento praranda ir žiūrovas: iki pat pabaigos nebegali suprasti, kokį santykį tam tikra scena ar įvykis turi su tuo, ką regėjome prieš akimirką, tai yra kada kas įvyko. Nebelieka jokio atskaitos taško, sąmonė atitrūkusi pati nuo savęs. Tad kur kas svarbiau, regis, čia tampa ne tiek pats faktas, kad atsitiko baisi nelaimė, kiek galimybė apskritai prisiminti ir suvokti, kas įvyko. Užuomina ir galbūt net centrine filmo ašimi tampa mįslingai sudubliuotos skendimo scenos aplinkybės, atidesniam žiūrovui tampančios nemenku galvosūkiu. Lemtinga lūžio scena prasideda tada, kai abi šeimos laiką leidžia terasoje – vyrai mėgina nevykusiai pasikumščiuoti, seserys ieško senos dainos, pagal kurią netrukus ims šokti. Muziką ir šokį po kelių minučių nutraukia vaikai, prašydami pagaliau eiti prie ežero. Abi šeimos ten ir patraukia, ir vėliau įvyksta tai, kas įvyksta. Tačiau scena, kaip minėta, nutrūksta vos tik prasidėjus maudynėms, tėvams vandenyje pasigedus mergaitės. Veiksmas tuoj pat peršoka prie to, kas dedasi jau gerokai vėliau, visiems įvykiams nuslūgus.
Vis dėlto ta pati scena neilgai trukus pasirodo dar sykį, ir vėl viskas vyksta lygiai taip pat – vyrai kumščiuojasi, seserys šoka, vaikai nutraukia muziką ir visi eina maudytis, tik šįkart scena gerokai ilgesnė ir joje jau regime neva tai, kas iš tiesų vyko toliau – skęstančią mergaitę ištraukia ir atgaivina patys tėvai, ji išgyvena. Tačiau šiame „pakartojime“ pro akis gali praslysti viena lyg ir visai nereikšminga smulkmena – daina, kurią prisimena ir pagal kurią šoka seserys, yra visai kita nei ankstesnėje identiškoje scenoje. Ką reiškia šis vienintelis beveik nežymus neatitikimas? Ar tai, kad regime visai ne „pakartojimą“ ir tolesnę įvykių rekonstrukciją, o veikiau tik vieną iš galimų susiklosčiusių scenarijų? Tarsi filmo kūrėjai žaistų mintimi apie tai, kiek mūsų gyvenimą ištinkantys lemtingi įvykiai priklauso nuo tam tikrų visai nereikšmingų pasirinkimų ar aplinkybių (tarkime, ar gali būti, kad tas, kuris šįryt buvo mirtinai suvažinėtas, galėjo išvengti tragedijos, jei būtų apsivilkęs kitokios spalvos švarką?). O gal šios dvi linijos tiesiog nurodo skirtingai po nelaimės besiklostančius seserų gyvenimus? O galbūt stebime du atskirus, bet labai panašius filmus, iš kurių vienas baigiasi ten, kur prasideda kitas? Juk tai, jog abiejose scenose seserys prisimena skirtingas dainas, reiškia, kad jų praeitis ir atmintis šiose scenose taip pat turi būti visiška skirtinga. Vadinasi, tai negali būti tos pačios istorijos fragmentai. Galiausiai reikia neatmesti ir tos galimybės, kad režisierius montuodamas filmą per neapsižiūrėjimą tiesiog supainiojo dublius.
Kad ir kaip ten būtų, labiau tikėtina, jog ši klaida yra sąmoninga ir turi būti tiesiog klaida, pertrūkis, kuris neleistų žiūrovui „išspręsti“ filmo suvedant galus. Juk pats filmas yra apie tai, kaip žmonių gyvenimus negrįžtamai padalija ir sujaukia įvykiai, kurie niekaip negali būti integruoti į egzistuojančią gyvenimo formą. Juolab negali būti kaip nors paaiškinti. Ką reikštų paaiškinti vaikui, kodėl staiga per avariją žuvo jo tėvas? Susigyventi su tuo neįmanoma, galima tik mėginti gyventi toliau. Bet kaip vyksta šis „toliau“? Tad filmas, regis, skyla į dvi dalis – iš pradžių regime nuoseklią įvykių eigą iki nelaimės ir lemtingos maudynių dienos, o po jos stebime sąmonės pastangas prisiminti tai, kas įvyko, ir sudėlioti iškrikusį paveikslą. Tarsi ji pati bandytų ieškoti tos vietos, kur kažkada viskas nutrūko. Tačiau atrodo, kad minėtas neatitikimas šiuo atveju liudija tai, jog sąmonė čia ne tiesiog prisimena, bet veikiau nepastebimai „perrašo“ tiek save pačią, tiek savo buvusį gyvenimą, nors neartikuliuojamas pertrūkis joje (kaip ir filme) išlieka.
Jau nuo pat savo pirmo ilgametražio filmo „Piligirimai“ ryškia autorine stilistika pasižymintis režisierius niekuomet neleidžia pamiršti, kad pagrindinis veikėjas čia yra ne kuris nors personažas, o veikiau montažas ir kameros (taigi ir žiūrovo) žvilgsnis. Todėl Bareišai, regis, svarbu, kas vyksta ne su filmo veikėjais, o su žiūrovu, stebinčiu filmo įvykius. Tai nėra vien papasakota istorija, veikiau tai klausimas apie tai, kaip mes bandome papasakoti savo istoriją sau patiems. Šitaip subtiliai ir jautriai nagrinėdamas vos kelių visai nereikšmingų – bet labai gerai atpažįstamų – žmonių sutrūkinėjusius gyvenimus, filmas visai nepastebimai ištraukia mūsų pačių sutrūkinėjusią atmintį, mūsų perrašytas istorijas ir mūsų nutylėjimus, apie kuriuos turbūt nė patys nenutuokiame.
