7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Tikrovė – reginys ar prisiminimas?

Iš VDFF dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 31 (1523), 2024-10-04
Kinas
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“

Dokumentinis filmas gali būti geras arba blogas, įdomus arba nuobodus, originalus arba manieringas. Jis gali sužadinti jausmus arba priversti susimąstyti. Užduoti klausimus arba į juos atsakyti. Dokumentinis kinas nuo pat atsiradimo žadėjo kitokį požiūrį į realybę. Originalus filmo kūrėjo žvilgsnis į jį supančią tikrovę ar žmones lieka didžiausia jo vertybė. Didesnė nei dabar tokia madinga edukacinė filmų vertė.

 

Pastaraisiais dešimtmečiais vis siekiama prie kiekvieno filmo priklijuoti etiketę. Jų atsirado įvairių, dažnai beprasmiškų. Matyt, todėl, kad būtų paprasčiau filmus sudėlioti į vartotojams skirtas lentynas. Labiausiai nemėgstu „stebimosios dokumentikos“ etiketės, todėl apsidžiaugiau 21-ojo Vilniaus dokumentinių filmų festivalio (VDFF) kataloge, Fredericko Wisemano interviu, kuriame jis buvo pavadintas direct cinema pradininku ir stebimosios dokumentikos meistru, radusi režisieriaus atsakymą: „Man nepatinka šios etiketės. Aš tiesiog kuriu filmus. „Stebimoji dokumentika“ – siaubingas terminas. Atrodo, kad tiesiog sėdi kamputyje ir stebi, kas vyksta. Tačiau juk visi filmai apima dešimtis tūkstančių sprendimų. Pasirinkimų, ką filmuoti, kaip filmuoti, kaip visa sujungti, sumontuoti. Kaip terminas, „stebimoji dokumentika“ yra pernelyg pasyvus. O direct cinema... Nežinau, ką tai reiškia. Aš tiesiog kuriu filmus.“

 

Palyginus su jaunų kūrėjų, ypač videomenininkų, pasisakymais, girdėtais ne viename VDFF festivalyje, tai, matyt, skamba pernelyg paprastai. Bet kas dabar prisimena tuos skambiai palydėtus, bet kino kalba neartikuliuotus vaizdus, kai net valandos trukmė atrodė kaip kankinimas? Užtat keturios Wisemano filmo „Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“ („Menus Plaisirs – Les Troisgros“. Prancūzija, JAV, 2023) prabėgo kaip akimirka. Wisemanas panardina į garsių Pietų Prancūzijos restoranų, kuriuos valdo Troisgros šeima, gyvenimą. Panardina iš pradžių rodydamas, kaip trys vyrai miestelio turguje perka prieskonius ir daržoves, kaip bendrauja su pardavėjais ir vienas su kitu, o paskui ilgai kalbasi susėdę prie stalo restorane netoli stoties. Šiame restorane 7-ajame dešimtmetyje prasidėjo Michelio Troisgros ir Naujosios prancūzų virtuvės legenda, nors jo tėvų ir senelių patiekalai taip pat buvo gerai vertinami.

 

Į filmo atmosferą Wisemanas įveda fiksuodamas ilgą Michelio ir jo jaunėlio sūnaus Léo pokalbį apie smidrų ir rabarbarų patiekalo padažą. „Skalvijos“ salėjo iškart pasigirdo gana isteriškas juokas. Toks dažnai kyla susidūrus su kažkuo nesuvokiamu: kaip galima taip ilgai analizuoti padažo sudedamąsias dalis? Bet būtent iš tokių aptarimų, regis, ir atsiranda „Michelin“ žvaigždės. Pas mus apie restoranus rašo ir kalba koldūnų karaliai ar televizijų virėjai, todėl su „Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“ iškart patenki į kitą civilizaciją, į kitą planetą. Wisemanas mėgsta scenas, kur kiekvieno patiekalo sudedamosios dalys aptariamos su menkiausiais niuansais, kaip kad Léo diktuojamas specialaus Ukrainai skirto labdaros vakaro meniu.

 

Michelis Troisgros turi du sūnus: Césaras vadovauja prabangiam trijų „Michelin“ žvaigždžių vertam ir gyvos gamtos apsuptam restoranui „Le Bois sous Feuilles“, Léo – paprastesniam „La Colline du Colombier“, žmona ir mama Marie-Pierre rūpinasi viešbučiu. Michelis – tikras virtuvės karalius, jo nuomonė svarbi, pastabos neginčijamos. Wisemanas rodo erdvią virtuvę, gausius virėjus, aptarnaujantį personalą, jų atliekamus darbus. Čia viskas – ir tai, kaip smulkinami prieskoniai, maišoma tešla ar lėkštėje kruopščiai dėliojami smegenėlės, smidrai, desertai, – tampa universalaus reginio dalimi. Reginys gražus ir fantastiškas: kas keliauja su pintine skinti šeivamedžio žiedų, kas šakute kruopščiai brėžia mikroskopiškus rėželius ant pyragaičių, kas pasakoja klientams apie vyno ir patiekalų suderinamumą, bet iškart akivaizdu, kad kiekvienam šių žmonių svarbi menkiausia detalė ir jie tikrai jaučiasi taip, lyg būtų nepamainoma kasdienių, tegu ir kosminių ne vieno žiūrovo akims, ritualų dalis. Toks ritualas yra ir Troisgros šeimos narių bendravimas su klientais, kurie kartais atskrenda pasimėgauti maistu sraigtasparniu ar važiuoja pavakarieniauti 250 kilometrų. Jie visi turi ką vieni kitiems pasakyti ir kuo pasigirti.

 

Wisemanas rodo, kad tobula virtuvė neatsiejama nuo produktų, iš kurių gaminami patiekalai. Kai Troisgros vyrai bendrauja su gyvulių, pomidorų augintojais ar vyninių savininkais, taip pat gali pasijusti kitame pasaulyje. Štai sūrių gamintojas išgena avis į pievą, kuri niekad nebuvo tręšta. Avys rupšnoja žolę be jokių cheminių „priedų“.

 

Suprantama, tai prabangus gyvenimas, bet jo ratas sukasi. Wisemanui devyniasdešimt ketveri. Jis gimė 1930 m., studijavo teisę, dėstė JAV universitetuose, tarp jų ir Harvarde. Kine debiutavo 1967-aisiais ir nuo tada savo filmuose tyrinėja įvairias institucijas, organizacijas, bendruomenes, gilinasi į sociologiją ir vartotojų visuomenę, bet pastaraisiais metais, regis, tapo atlaidesnis. Gal tiesiog nori parodyti, kad ir šitame pasaulyje žmogaus veiksmai vis dar gali būti tobuli?

 

Architektas Valdas Ozarinskas, kaip suprantu, taip pat legenda. Bent jau filmo „Juoda“ (Lietuva, 2023) režisierė Aušra Lukošiūnienė tuo neabejoja. Trumpame, vos 20 minučių filme ji bando sudėlioti svarbius 2014 m. mirusio menininko gyvenimo akcentus. Vardija jo neįgyvendintus projektus, rodo archyvinius kadrus iš Šiuolaikinio meno centro (ŠMC), kai Ozarinskas ten buvo parodų architektas, net nukeliauja į kosmosą kartu su iki šiol neįgyvendintu Ozarinsko projektu „Tarakonas“ ir leidžia išgirsti NASA užfiksuotus juodosios skylės garsus. Bet svarbiausios filme yra akimirkos, kai menininko duktė Elena vaikšto po ŠMC erdves, kuriose vis dar gyvi prisiminimai apie Ozarinską, jo sukurta atmosfera. Greit viso to nebeliks – ŠMC uždaromas rekonstrukcijai ir duktė turi išgabenti tėvo daiktus, jo projektų fragmentus. Atsisveikinimas skausmingas ir sunkus, gal todėl režisierei ir prireikė kosmiškos pabaigos?

 

Ozarinskas – svarbi Lietuvos politinės ir socialinės transformacijos, lūžio metų figūra, įkūnijanti ne tik laiką, bet ir jo prieštaravimus. Apie tokius kaip jis Lenkijoje ir kitose panašių patirčių šalyse jau sukurtas ne vienas vaidybinis filmas. Gal kada nors sulauksime ir tokio filmo, nors laikas bėga ir prisiminimai nyksta greičiau, nei atrodo.

 

Filmą „Juoda“ savaip pratęsė 2001 m. Ozarinsko kartu su Aida Čeponyte kurtas videoprojektas „Vidurio Europos vyrai“. Tai lyg ir žaismingas pasižvalgymas po draugų bei pažįstamų drabužių spintas, bet kartu ir antropologinis tyrimas. Laiko distancija išryškina tai, ko filmuojant gal dar nebuvo galima pamatyti. Pirmasis filme savo spintą atveria Rolandas Rastauskas. Jis tiksliai atsako į kūrėjų klausimus – rodo jam ypatingus daiktus, pasakoja jų istorijas, susiedamas su asmeniniais išgyvenimais, kad ir su mylima mergina iš Rygos, kuri jam padovanojo ranka spalvintus hipiškus marškinius. Kiti herojai, regis, istorijų nesugeba pasakoti, kai kurie jų pasakoti neišmoko iki šiol, nors jau braunasi į kino teatrus su savo kūryba. Jie atveria spintas, traukia iš jų nenešiojamus vestuvinius kostiumus, sportinius drabužius, skudurynuose žmonų ir seserų aptiktus trofėjus, rodo juokingus kaklaraiščius, pirmųjų kelionių į Vakarus medžiaginius atsiminimus. Visi lyg ir bando ironizuoti save, labai lietuviškai juokauti, bet akivaizdu, kad jaučiasi nelabai jaukiai stebimi artimųjų, – žmonų ir įkyrių vaikų balsai nuolat braunasi į garso takelį ir tiesiog fiziškai slegia namų ankštumas ar nenešiojamų drabužių prigrūstos spintos. Lietuvių vyrus visada malonu pašiepti ar paspardyti, nors, tiesą sakant, „Vidurio Europos vyrai“ skatina ir bandyti juos suprasti, ypač tuos, kurie šiandien jau gali pasigirti visai sėkminga karjera ar net Nacionalinėmis kultūros ir meno premijomis. Būtų įdomu, jei kas užfiksuotų juos dabar prie, matyt, naujų spintų.

 

Iš lietuviškų premjerų dar spėjau pamatyti estų režisieriaus ir operatoriaus Arko Okko „Mus tebelaikantį ledą“ („The Ice That Still Supports Us“, Estija, Suomija, Lietuva, Čekija, 2023). Okkas filmavo dabar jau klasikinius Valdo Navasaičio filmus „Rudens sniegas“ (1992) ir „Pavasaris“ (1997). Peizažai juose – žmogaus būsenos, jausmų, istorijos atspindys. „Mus tebelaikantis ledas“ pasakoja apie ledo kelią Estijoje, kuriuo ne vieną šimtą metų salos gyventojai keliaudavo į žemyną. Tačiau keičiantis klimatui ledas dabar pernelyg plonas. Okkas fiksuoja gamtos permainas, kintantį peizažą, bet kartu kalba apie tai, kaip keičiasi salos gyventojai. Jie vis dar piktinasi miesto gyventojais ir jų gyvenimo būdu, rengia ledo šventes, nors vaikai jų ar senovinių žaidimų ant ledo prasmės nebesupranta. Sala tuštėja, o šiuolaikiškas keltas, plukdantis tiesiai į maisto parduotuvę, regis, kėsinasi ir į salos gyventojų buitį – gyvulių čia jau niekas nebeaugina. Iš pirmo žvilgsnio filmas gali pasirodyti fragmentiškas, padrikas, bet buvo sunku atitraukti akis nuo ekrano, nuo nespalvotų, apsnigtų, neryškių, baltų kadrų (kai kurie jų filmuoti 16 mm juostoje). Atrodo, lyg Okkas tapšnotų tikrovę pirštais, bandytų pajusti ledo skonį, užuosti jo kvapą. Tie išblukinti kadrai – lyg atsisveikinimas su akyse tarsi sniegas tirpstančiu gyvenimu. Gal jis jau pasibaigė ir matyti tik juostoje užfiksuoti buvusios tikrovės fragmentai?

„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Menus Plaisirs“ – Troisgros šeima“
„Juoda“
„Juoda“
„Juoda“
„Juoda“
„Mus tebelaikantis ledas“
„Mus tebelaikantis ledas“
„Mus tebelaikantis ledas“
„Mus tebelaikantis ledas“
„Mus tebelaikantis ledas“
„Mus tebelaikantis ledas“